Lietuvos arboristikos centras

Font Size

Cpanel

Populiarūs

Girios tankmėje-kaip namie

Lietuvos jaunųjų gamtininkų centras šiais metais jau dešimtąjį kartą surengė „Išlikimo gamtoje“ stovyklą. Per savaitę arba dvi miškų prieglobstyje toli nuo civilizacijos patogumų ne vienas vaikas išmoko įveikti laukinės gamtos baimę, nepaklysti miške, gyventi miškų šalyje kaip namuose. Tai labai naudinga patirtis. 

Kaip įveikti laukinės gamtos baimę?

Tėvai, mokytojai gyventų ramiau, jei jų vaikai ir ugdytiniai neitų vieni į mišką ir nepatirtų ten slypinčių pavojų. Bet gamtininkai sako, kad miš­kas, likę mūsų krašte laukinės gamtos lopinėliai yra saugiausios vietos. Buvimas miške dar ir sveikatą stiprina!

Bet miške iš tiesų yra pavojų. Kartais gali pasi­taikyti sutikti piktą žvėrį, suvalgyti nuodingą uogą ar žolę, parsinešti kraitelėje nuodingą grybą. Bet didesnė tikimybė miške pasiklysti, ir tai atsitinka neretai, o ypač pradėjusiems pirmą pažintį su apy­linkių miškais ar atvykusiems į tolimesnį nepažįstamą mišką. Vaikai tokią situaciją išgyvena skirtingai: jautresni gali susijau­dinti, net labai išsigąsti, pakrikti, kitiems tai atrodo tik linksmas nuotykis, ypač jei kartu yra vadovas...

Miško tyrinėtojams dera su­sitaikyti su mintimi, kad būtinai kada nors teks paklysti (nebent miškas būtų tokio dydžio, kad jame net kiškiui ankšta). Todėl reikia būti tam pasiruošusiems.

Keliaujant po miškus svarbus žemėlapis

Stovyklaujant ar keliaujant po miškus, praverčia vidutinio ir stambaus mastelio topografiniai žemėlapiai (1:50 000, 1:25 000 mastelio, t. y. 1 cm atkarpa žemėlapyje atitinka 500 m arba 250 m vietovės atkarpą). Rečiau pavyksta įsigyti stambaus mastelio (1:10 000) žemėlapį, ku­riame 1 cm atitinka 100 m vietovės, o visi objektai pavaizduoti labai tiksliai. Topografiniuose žemėla­piuose pateikiami bendri duomenys apie miškus – sudėtis, kontūras, pažymimi miško kvartalai ir kvartalų numeriai. Rinkoje pasitaiko senų rusiškų žemėlapių, kuriuose daugelis duomenų jau spėję pasenti, o kartais tokie žemėlapiai gali ir suklai­dinti. Tačiau jeigu neturėsite geresnių, nepaklysite ir naudodamiesi senesniais žemėlapiais.

Lietuviški žemėlapiai, parengti pagal 1991 m. kosminio palydovo nuotraukas ir išleisti 1998 m., yra 1:50 000 mastelio, tikslūs, atspindintys naujus pokyčius vietovėse. Juose pažymėti miškų masyvų kontūrai, miškų pavadinimai bei kiti vietovardžiai, tačiau nėra miško keliautojui tokių svarbių kvar­talinių linijų.

Žemėlapius reikia mokėti skaityti

Miško žemėlapių galima pasiskolinti iš miški­ninkų ir nusikopijuoti. Tie žemėlapiai vadinami miškotvarkos planais ir saugomi urėdijose bei girininkijose. Juos sunkiau perprasti negu topo­grafinius žemėlapius, tačiau miško planai stovy­klaujančiam miško tyrėjui gali daugiau papasakoti nei kiti žemėlapiai. Juose pažymėta miško sudėtis, amžius, brandumas ir daug kitų duomenų.

Prieš kelionę pasigaminus daugiau žemėlapių kopijų, galima žymėti juose kelionių maršrutus, numatyti nakties stovyklų bei trumpesnių susto­jimų vietas. Žemėlapis leidžia drąsiai jaustis net nepažįstamame miške, tačiau tik tiems, kas moka juos skaityti. Sąvade „Sutartiniai topografinio Lietuvos žemėlapio ženklai (1:50 000)“ nurodyta 114 sutartinių ženklų, naudojamų lietuviškuose topografiniuose žemėlapiuose. Tačiau keliautojas nepaklys ir žinodamas maždaug pusę svarbiausių ženklų.

Yra ir kompiuterinių programų, interneto tinklalapių, kuriuose pateikiami šalies žemėlapiai. Galima pasinaudoti ir interneto paieškos sistema „Google Earth“ – kai kurios Lietuvos vietovės čia pateikiamos itin detaliai. Pravartu reikiamus lapus išsispausdinti ir pasiimti į kelionę.

Jei neturite žemėlapio, padės gamta

Kai kurie žmonės net nekelia kojos į mišką, bijodami pamesti kelią ir klaidžioti. Jaunieji gam­tininkai, be abejo, žino, kaip nepasimesti miške. Jie randa teisingą kryptį stebėdami skruzdėlynus, kerpes ant medžių kamienų, rieves ant kelmų, miško kvartalų stulpelius, moka nustatyti pasaulio šalis laikrodžiu, kai šviečia saulė, pagaliau nešasi į žygį kompasą...

Tačiau nėra gamtininko, kuris nebūtų paklydęs miške, o ir visų Lietuvos miškų neįmanoma taip pažinti, kaip pažino savo girią jaunas bajoras vedlys Šarka iš A. Vienuolio istorinio romano „Kryžkelės“: „Girioje jis užuosdavo šernų guolius, suprato paukščių šneką, žinojo žvėrių papročius; (...) įsiklausęs į miško ošimą, laiku atspėdavo liūtį, audrą ir giedrą.“ Nenuostabu, nes jaunasis vedlys augo miške, jį mylėjo ir gerai pažino.

Jaunieji gamtininkai žavisi F. Kuperio herojais, ypač Pėdsekiu, iš sujudėjusio lapelio, nulaužtos šakos sprendžiančiais apie gresiantį pavojų ir randančiais kelią plačiose giriose.

Išmokti stebėti gamtą reikia ne tik tam, kad nepaklystum. Gamtosakos įgūdžiai padeda gam­tininkui aptikti tai, ko ieško. Miško stovyklose pėdsekio gudrybių išmoksta daugelis vaikų.

Apdairus keleivis įsidėmi viską

Viena iš nesudėtingų gudrybių – keliaujant nuolat prisiminti ryškesnius vaizdus ir detales: kelmą, apaugusį grybais, nuvirtusį medį, takelių susikirtimo pobūdį, kalveles ir šlaitus, išskirtinius augalus ar jų grupes. Galima ir patiems pažymėti kelią popieriaus skiauteles užmaunant ant šakučių. Retkarčiais dera atsisukti ir pažiūrėti, kaip atrodo kelias iš priešingos pusės. Tas praverčia, jei ketinate šiuo keliu grįžti atgal.

Net atsitiktinai pamesta saga ar degtukas pasiklydus gali tapti orientyru. Taip pat ir jūsų pačių batų atspaudai (ar žinote, kokį raštą palieka jūsų sportbačiai?). Dažnai lankantis miške, ypač nepažįstamose vietose, nebereikia nė galvoti – imate instinktyviai fiksuoti mintyse praeito kelio požymius. O jei vis dėlto pasiklydote? Svarbiausia – neišsigąsti ir nesutrikti.

Patartina iš pradžių po miškus keliauti ne vie­niems, o su mokytojais, tėvais, gamtininkų klubo ar mokyklos draugais, geriau pažįstančiais vieto­ves. Vėliau pakaks kelių bendraamžių, kol pagaliau ateis laikas, kai žygeivis ir vienas drąsiai jausis didžiulėse girių tankmėse. Ši vienatvė naudinga, jei miškas jums yra ne tik jauki aplinka, kurioje gera bendrauti su draugais. Vienatvėje geriausiai pažinsi miško pasaulį. Pabandykite triukšmin­game draugų būryje stebėti paukščių gyvenimą, įsiklausyti į miško tylą, parašyti eilėraštį. Tam reikalinga vienatvė, na, nebent šalia vienas kitas artimas draugas, bendramintis.

Mišką galima skaityti kaip knygą

Pastabiesiems pavyksta aptikti daug žymių, kurias palieka miško gyvūnai. Tai ne tik pėdsakų rašmenys sniege ar drėgnoje žemėje. Nugraužti medeliai, riešutų kevalų krūvelė, ant šakelės pa­mautas grybas, išmatų ir išvamų pėdsakai, net pa­vienė plunksna pasakoja ne tik apie jų šeimininką, bet ir apie jo įpročius. Pavyzdžiui, žinduolių plėš­rūnų ir žolėdžių gyvūnų (stirnų, briedžių) išmatos nesunkiai atskiriamos, iš jų galima sužinoti, ką gyvūnas valgė pietums vakar. Plėšrūnų išmatose lieka nesuvirškintų šerių, kailio gabalėlių, kaulų, žvynų, vabzdžių dalių, o žolėdžiai nesuvirškina augalų sėklų, pagal kurias nustatomos gyvūno mėgstamos augalų rūšys.

Ant žemės rastos plunksnos gali padėti rasti liz­do vietą ar bent papasakoti apie vykusį susidūrimą tarp plėšrūno ir jo aukos. Įvairūs požymiai padeda atsekti gyvūno guolį, o gyvūnų maitinimosi žymės ir kiti veiklos pėdsakai leidžia spręsti apie miško faunos sudėtį net nepamačius gyvūno.

Sekti miško gyvenimą išmokstama tuo greičiau, kuo dažniau lankomasi miške. Net viena diena miške duoda ką nors nauja pėdsekio patirčiai.

Džiaukis susitikimais su kaimo žmonėmis

Apie orientavimąsi miškuose, būdus, kaip išvengti saulės smūgio, apsisaugoti nuo gyvatės įkirtimo, ir miško pavojus labai daug rašyta knygose, skirtose uogautojams, grybautojams, medžiotojams. Siūlome jas pavartyti prieš kelionę. Pravers ir truputis žinių apie pirmąją medicinos pagalbą, žygeivio aprangą ir būtinus daiktus jūsų kuprinėse. Pridursime, kad kiekviename žygyje būtina turėti nors truputį pinigų. Jų prireikia ne­tikėčiausiais atvejais, o dažniausiai pavargus grįžti namo autobusu ar traukiniu.

Keliaujant svarbu gebėjimas bendrauti su sutiktais žmonėmis ir pelnyti jų palankumą. Jie nurodys kelią paklydus, suteiks reikalingų žinių apie mišką, jo augalus ir gyvūnus. Bendravimas su kaimo žmonėmis praturtina jaunųjų žygeivių patirtį įvairiomis žiniomis ir daugeliu naujų po­tyrių. Kartais seni kaimo žmonės gali išmokyti pamatyti mišką kitomis akimis. Mokytis bendrau­jant su žmonėmis galima net numynus šimtus kilometrų miško takeliais – tą galiu pasakyti apie save, draugus gamtininkus, o ypač apie kai kuriuos miškininkus, nuolat bendraujančius su greta miš­kų gyvenančiais žmonėmis. Pažintys ir draugystės su žmonėmis, mylinčiais ir suprantančiais mišką, padeda greičiau atskleisti gamtos tiesą, skverbtis per miško paslapčių brūzgynus.

Gyvenimas miško viešpatijoje

Keliaujant miškais metus, kitus, ateina metas, kai miškas tampa namais. Sunku pasakyti – an­traisiais ar pirmaisiais... Daugumai mūsų nelemta tapti nuolatiniais miško gyventojais, tačiau dažnas bendravimas su mišku gali padėti sukurti dalį mūsų asmenybės savitumo.

Žymus rusų gamtininkas ir pedagogas N. Verzi­linas savo moksleivius gamtininkus, keliaujančius po miškus, vadino „miško valkatomis“. Taip jis norėjo apibūdinti savitą, laisvą, pilną nuotykių gyvenimo būdą, bet anaiptol tai nereiškia, kad jaunasis miškų mylėtojas gali būti nevalyvas ir apskuręs. Todėl miško stovykloje ar žygyje dera atrodyti taip, kad bet kada galėtumėte užsukti į sodybą atsigerti vandens, paklausti kelio ir neiš­gąsdintumėte vienišų viensėdžių močiučių...

Vaikai, dalyvaujantys mūsų rengiamose miško stovyklose, per keletą metų surado savitą, patogų gamtininkui aprangos stilių, savaime atsirado originalus bendravimo būdas. Tik pirmuosiuose žygiuose vaikai, ištrūkę iš griežtos mokyklos aplin­kos, norėjo išsirėkti, dūkti, išdykauti, svaigdami nuo miško laisvės. Vėlesniuose žygiuose šią laisvę papildė ir miško tyla – stovykla nurimdavo, net žaidžiant rankinį buvo girdėti, kaip šokinėja žuvys gretimame ežere. Ne vadovo griežtumas, o miško tylos, kvapų ir spalvų visuma apsupa stovyklą jaukumu ir savita ramybe. Tai taip pat viena miško paslapčių, mūsų dar neįminta.

 

Almantas Kulbis

 

Informacijos šaltinis: www.bmm.lt

Copyright © 2022 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.