Lietuvos arboristikos centras

Font Size

Cpanel
Straipsniai Populiarūs Požiūris Mokslininkų teigimu, Lietuvoje tinkamesnės sąlygos lapuočiams, nors ir spygliuočiai kol kas auga sėkmingai

Populiarūs

Mokslininkų teigimu, Lietuvoje tinkamesnės sąlygos lapuočiams, nors ir spygliuočiai kol kas auga sėkmingai

Kasmet šalyje įveisiami nauji miškų plotai. Jie nuolatos didėja, nors ir ne taip greitai, kaip norėtųsi. Europos Sąjungos struktūriniai fondai skatina ir remia šią veiklą visame senajame žemyne, ne išimtis ir Lietuva. Tačiau prieš įveisiant naują mišką labai svarbu tinkamai pasirinkti būsimo miško rūšinę sudėtį. Čia lemiamą žodį turėtų tarti profesionalūs miškininkai, kurie parinkdami konkrečiai vietovei tinkamiausias rūšis įvertina daugelį svarbių aplinkybių – žemės derlingumą, šlapumą, rūgštingumą, dirvožemio struktūrą ir kt. Nuo to priklauso, kaip medeliai prigis, augs ir apskritai koks bus miškas. Todėl privačių valdų savininkai savo norus ir pageidavimus turėtų rimtai derinti su šios srities specialistais. O mokslininkai primena, kad Lietuva priklauso tai Europos augalijos zonai, kurioje vyrauja lapuočiai. Todėl, jų manymu, mūsų šalyje tikslingiau būtų sodinti daugiau mišrių ir grynų lapuočių miškų.

Straipsnis publikuojamas bendradarbiaujant su Lietuvos respublikos aplinkos ministerija

 

Eglė – kalninių augalų rūšis

Žmonėms miško žemes pradėjus naudoti žemės ūkiui, eglės spietėsi siaurose, drėgnose ir ūksmingose tarpukalnėse, kurios nebuvo apgyvendinamos. Eglių medynai Vokietijos lygumose ėmė rastis XVIII a. pradžioje ir sparčiai plito lapuočių sąskaita XIX a., o XX a. pradžioje spygliuočiai ėmė vyrauti miškuose. Pasak botanikos profesorės Marijos Natkevičaitės-Ivanauskienės, paprastoji eglė yra viena iš 30 Lietuvoje augančių kalninių augalų rūšių. Jos atsirado, kai ledynų tirpsmo vandenys plovė kraštą ne tik iš šiaurės, bet ir iš kitų krypčių. Šį teiginį patvirtina vokiečių geobotanikas G. Valteris. Jis įrodinėja, kad paprastosios eglės į Vidurio Europą atkeliavo iš rytų.

Įpratome eglynus matyti Lietuvos lygumose, nors eglės dėl ūksminės tankios lajos ir paviršinės šaknų sistemos kur kas geriau prisitaikiusios augti užuovėjinėse, sniegynų polaidžio vandenimis drėkinamose kalnų papėdėse ir slėniuose. Tai patvirtina ir prof. Remigijus Ozolinčius, nurodęs, kad Čekijos Baubino kalnuose eglės užauga iki 58 m aukščio ir iki 2 m kamieno skersmens, o medynų produktyvumas siekia net 1 000 m3/ha.

Eglynai – žmogaus veiklos pasekmė

Pasaulio miškų augalijos tyrinėtojas Janas Enikas rašė, kad Vakarų Europos kalnų papėdėse eglynai išauga iki 30 m ir aukštesni. Tik kalnų šlaituose dėl drėgmės stygiaus styro žemaūgės, kreivaliemenės, vos apie 10 m aukščio eglės. Jo teigimu, pastarųjų dviejų ar dviejų su puse šimtmečių eglynai – žmogaus veiklos rezultatas. Net prieš 270 metų Saksonijos miškininkystės mokykla pradėjo propaguoti dirbtinį eglių želdinimą. XIX a. Vokietijoje eglėms buvo teikiama pirmenybė, palyginti su lapuočiais, nes surinkti sėklas ir želdinti egles buvo kur kas lengviau nei lapuočius. Nepamirškime, kad praeityje buvo sėjama kankorėžiais į įdirbtą ir supurentą dirvožemį.

Mintį, kad Lietuvos eglynai daugiausia išplatinti žmogaus, rašydama apie Lietuvos augaliją pagrindė prof. M. Natkevičaitė-Ivanauskienė. Tai patvirtino prof. Jonas Naujalis ir doc. Jūratė Tupčiauskaitė. Intensyvus dirbtinis eglių želdinimas Lietuvoje prasidėjo XVIII a. pab., kai karališkųjų valdų aplinkraštyje buvo patariama kankorėžiais apsėti miškų dykvietes. Anksti sukurti spygliuočių želdinimo būdai – vienas iš veiksnių, lėmusių sparčią jų plėtrą. Eglių sėklas paskleisdavo vėjas, todėl jos savaime plito sparčiau nei kai kurie lapuočiai.

Lietuvoje vyravo plačialapiai miškai

Jei ne žmogaus dirbtinai išplatinti eglynai, kitos augalijos rūšinė sudėtis miškuose be išimčių patvirtintų teiginį, kad Lietuvos augalija įeina į Vidurio Europos regiono lapuočių zoną. Pasak prof. M. Natkevičaitės-Ivanauskienės, Lietuvoje - tai ąžuolynai, liepynai, guobynai, klevynai, skroblynai, uosynai. Lapuočių zona šiaurėje ribojasi su spygliuočių zona, kurioje ypač išplitusios paprastosios eglės. Tačiau jos iš dalies savaime plinta ir lapuočių zonoje, ypač šiaurinėje Lietuvos dalyje. Deja, net ir šalies pietuose iškirstų ąžuolų su skroblais medynų sklypuose dažnokai buvo sodinamos eglės, nors ne tik ši, bet ir beveik visa krašto teritorija priklauso Vidurio Europos plačialapių vasaržalių miškų, o ne Eurazijos taigos botaniniam geografiniam regionui. Už Lietuvos sienų esančiuose Eurazijos taigos spygliuočių regione ir Rytų Europos provincijoje eglynai ne tik savaime tarpsta, bet daugeliu atvejų net neugdomi jų žėliniai įveikia kitus medžius, įskaitant ir lapuočius. O į plačialapių lapuočių miškų zoną ne tik Lietuvoje, bet ir Rytų bei Vakarų Europoje yra įterptų mišrių su lapuočiais ir grynų eglių medynų. Čia jų priežiūra sudėtinga, o ateitis kebli. Prof. M. Natkevičaitės-Ivanauskienės Lietuvos botaninis geografinis padalijimas, grįstas išsamia rūšine augalijos sudėtimi, paneigia kitų autorių augalijos zonavimo siūlymus.

Lapuočiai ne tokie tiesūs ir skalsūs

Eglės – monopodinio šakojimosi medžiai. Jų stiebo augimą tęsia kasmet atsinaujinantis viršūninis pumpuras, o palyginti plonos šoninės šakos žiediškai išauga bambliuose. Tarp jų – bešakis tarpubamblis. Stiebo tiesumu negali prilygti nė vienas lapuotis. Eglynuose jos gali augti labai tankiai, o mišriuose su šviesiniais lapuočiais ir pušimis medynuose formuoja antrąjį ardą. Todėl tiek gryniems, tiek mišriems pirmųjų kartų eglių medynams produktyvumu neprilygo ir šiuo metu neprilygsta net gerai vešantys lapuočiai.

Leidinyje „Lietuvos miškų ištekliai“ nurodyta, kad vidutinis brandžių spygliuočių medynų tūris, neskirstant pagal bonitetus, miško tipus ir pan., 10–15 % viršija kitų rūšių medžių tūrį. Pasak prof. R. Ozolinčiaus, Prienų šile, Punioje, Dubravos ir Ringių sengirėse buvo aptikta 40–45 m aukščio ir apie 1 m skersmens eglių. Jo teigimu, Rokiškio, Biržų ir Rietavo urėdijų derlinguose priemolio dirvožemiuose buvo randama eglynų, sukaupusių 500–600 m3/ha. Taikant tinkamas technologijas tokio našumo eglynus būtų galima išauginti per 100 metų (L. Kairiūkštis, A. Kuliešis, 1993–1994). Susižavėjimą spygliuočiais prof. R. Ozolinčius grindžia ir tuo, kad eglės giliai įleido šaknis į mūsų tautos kultūrą, tradicijas ir papročius. XVIII a. pabaiga, visas XIX a. ir XX a. pirmoji pusė yra motyvuotos ir visais aspektais pasiteisinusios eglynų plėtros Lietuvoje epocha.

Nors didžioji eglių arealo dalis yra Šiaurės ir Rytų Europoje, tačiau į jį įeina ir visas Lietuvos plotas. Kalnuotomis vietovėmis šis arealas susiaurėdamas ir pertrūkdamas driekiasi dar toliau į pietus ir vakarus, siekdamas Prancūziją ir Italiją. Todėl negalima teigti, kad šiems spygliuočiams ne vieta mūsų miškuose.

Vidurio Europoje ėmė nykti eglynai

Nuo XX a. vidurio daugelyje Vidurio Europos šalių pastebima intensyvėjanti eglynų nykimo pradžia. Iliustruotos „Miškų enciklopedijos“ autoriaus J. Eniko teigimu, buvusių lapuočių medynų vietoje buvo veisiami gryni eglynai, dėl kurių rūgštėjo dirvožemis, nyko maisto medžiagos ir pagaliau degradavo medynai. Šio autoriaus nuomone, grynus ir dar nusilpusius medynus masiškai naikina kenkėjai. R. Ozolinčiaus ir V. Stakėno nuomone, esant karštoms ir sausoms vasaroms, eglės gali tapti neatsparios ligoms ir kenkėjams. 1999 m. šie mokslininkai teigė, kad apie penktadalis eglių yra pažeistos vėjo arba vabzdžių. Prof. Albertas Vasiliauskas šį teiginį patikslino: „Kas ketvirta eglė serganti – 22,8–29 % pažeistos šaknų ir kamienų puvinio.“ XX a. pabaigoje žievėgraužių tipografų antplūdžio metu žuvo trečdalis bręstančių ir brandos amžiaus eglynų. O pirmąjį ženklą apie eglynams kilsiantį pavojų parodė verpikų vienuolių masinis paplitimas. 1856 m. šie kenkėjai pažeidė 120 tūkst. ha eglynų. Kiek mažiau žalos padarė vėlesnės šių kenkėjų invazijos 1908 m., 1914 m. Yra dar bemaž 10 kenkėjų, žalojančių egles. Jaunuolynus žaloja žvėrys. Vyresnio amžiaus eglės neatsparios liemens puviniui. Svarbia eglynų nykimo priežastimi kai kurie autoriai laiko samanų grėbstymą kraikui, kiti – klimato atšilimą. Prasidėjusį Lietuvos eglynų nykimą nesunku pastebėti peržvelgus medynų taksacinių rodiklių kaitą. 2001–2006 m. eglynų bonitetas nekito (II, 3) ir drauge su pušimis (II, 1) liko žemiausias. Daugumos lapuočių medžių pagerėjo (B nuo I, 4 iki I, 2, J nuo I, 7 iki I, 4, U nuo I, 2 iki I, 1, Ą nuo I, 7 iki I, 6) ir yra žemiausias tarp visų rūšių medynų. Nors buvo želdoma daugiausia eglių, rečiau pušų, o lapuočių – labai nedaug, per penkmetį eglynų plotas sumažėjo 14,4 tūkst. ha (iki 21,4 %). Nedžiuginantys ir kiti rodikliai: bendras eglynų einamasis prieaugis 0,1 punkto mažesnis (6,4 m3/ha) už šalies vidurkį (6,5 m3/ha), tiek pat mažesnė ir prieaugio dalis kaupiama miške, eglynų skalsumas (0,71) taip pat neprilygsta vidutiniam visų medynų skalsumui (0,72). Visa tai galima aiškinti kaip kenkėjų antplūdžių ir praūžusių vėtrų padarinius, bet tai reikštų ne ką kitą, o eglių medynų nykimo pripažinimą. Liūdna, kad apie milžiniškas egles rašoma būtuoju laiku, o didelį medienos tūrį gauname prieš 90 metų sodintuose medynuose.

Vertėtų sodinti lapuočius

Dėl šakninės pinties išplitimo ir abejotinos eglynų ateities prof. A. Vasiliauskas ėmėsi visų priemonių spygliuočių plėtrai riboti. Dar 1964 m. profesorius rekomendavo, kad būsimajame medyne eglės sudarytų ne daugiau kaip 50 %. Deja, iki šiol vyraujanti daugelio miškų urėdijų medelynų medžių rūšis yra paprastoji eglė. Reikia pritarti prof. A. Vasiliauskui, kad našesnėse augavietėse verta sodinti lapuočius medžius, jei galima tikėtis bent vidutinio jų produktyvumo. Nusprendusiems pasinaudojus ES parama dirbtas žemes apsodinti mišku vertėtų atsižvelgti į tai, kad šakninė pintis tokiose žemėse ypač pavojinga. Patikimiau sodinti ne tik mišrius, bet ir grynus lapuočių miškus. Beje, kai kurios miškų urėdijos tą ir daro.

doc. Evaldas Vylius Navys, žurnalas “Miškai”

 

Informacijos šaltinis: www.miskobirza.lt

Copyright © 2022 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.