Populiarūs
Gerieji ir blogieji vabalai bei vabzdžiai
- Informacija
- Parašyta 2008 rugpjūčio 07
- Paskelbta: 2008 rugpjūčio 07
Nuolat šiltėjant klimatui susidaro puikios sąlygos įsitvirtinti naujoms kenkėjų ir gerųjų vabzdžių rūšims. Mokslininkų nuomone, net ir migruojančių skėrių galime sulaukti, nes pietinėje Lenkijoje jų, nors dar negausiai, bet jau yra.
O spaudoje pasirodė informacija, jog Vakarų Europoje ūkininkų atsivežta nauja boružių rūšis pradėjo kenkti ne tik savo gentainėms, bet ir kąsti žmonėms. „Tos boružės - žemdirbių talkininkės kovoje su kenkėjais. Jos naikina amarus ir tuo yra naudingos, bet kodėl jos pradėjo pulti kitas savo gentaines, sunku pasakyti“, – teigia Lietuvos žemės ūkio universiteto Augalų apsaugos katedros docentas, Entomologų draugijos narys Vytautas Tamutis.
– Matyt, tai skatina natūrali konkurencija. Aišku, jeigu minima rūšis yra stipresnė, tai po kurio laiko kitas vietines rūšis ji nukonkuruos. Bet tai dažniausiai atsitinka dėl maisto trūkumo. O atvejis, kad azijinės boružės, užuot medžiojusios amarus, pradėtų puldinėti savo gentaines, kandžiotų žmones – kol kas sunkiai paaiškinamas.
Mūsų šalies biologai laukuose ir miškuose nuolat dirba, ieško naujų rūšių vabzdžių, – sako V.Tamutis. – Kiekvienais metais šalyje užregistruojama apie 50-60 naujų vabzdžių rūšių. Manoma, kad pasaulyje yra 10 mln. vabzdžių rūšių, o Lietuvoje jų skaičiuojama per 20 tūkst. Dalis jų atkeliauja iš piečiau esančių regionų. Deja, vabzdžių fauną tiriančių mokslininkų mūsų šalyje nėra daug, tad pajėgos gana menkos. Jeigu jų būtų daugiau, tada ir į šalį patekusios naujos rūšys būtų greičiau pastebimos, būtų galima operatyviau imtis vienokių ar kitokių prevencinių augalų apsaugos priemonių.
Vykstant stambiems prekybiniams mainams, įvairiems kenkėjams keliauti sąlygos sudaromos tiesiog puikios. Nuėję į didžiųjų prekybos centrų daržovių, vaisių bei riešutų skyrius, atidžiau pasidairę, būtinai pastebėsime skraidančius mažučius drugelius. Tai pietiniai ugniukai (Plodia interpunctella Hubn.), atkeliavę pas mus būtent su produktais, – tvirtina V.Tamutis. – Šis drugelis atkeliavęs iš Indijos. Gamtoje jie nelabai išgyvena, tačiau patalpose jaučiasi puikiai.
Jie gali veistis ir gyventi ne tik sandėliuose, bet ir kambariuose. Graužia viską: džiovintus vaisius, kruopas, riešutus, gali kenkti net kai kuriems gyvulinės kilmės produktams. Net išfasuotų produktų uždarose pakuotėse pietiniai ugniukai gali puikiai vystytis. Nusipirkus riešutų ar moliūgų sėklų pakelį po kurio laiko vietoj jų galima rasti tik dulkes.
Invazinės gyvūnų rūšys kelia nemenką pavojų. Atkeliavusios Lietuvoje neturi natūralių priešų, antra – žmogus nepasiruošęs su jomis kovoti. Invazinių rūšių vabzdžių mityba naujoje vietoje dažnai pasikeičia, jos gali maitintis visai kitokiais augalais nei jiems įprasta. Pavyzdžiui, kolorado vabalas, kuris atkeliavo net iš Meksikos.
Į Europą šis vabalas atvežtas apie 1920 m. su bulvėmis iš užjūrio. Šiomis dienomis kolorado vabalų jau aptinkama net Peterburgo apylinkėse. Lietuvoje pirmą kartą pastebėtų 1956 m. 1948 m. buvusioje Tarybų Sąjungoje pasirodė labai rimti įspėjimai apie šiuos kenkėjus ir net buvo mokamos premijos už surastus vabalus. Savo gimtinėje natūraliai ši rūšis maitinasi kiauliauogių (Solanum nigrum L.) lapais, tačiau bulvininkystę vystančiose valstybėse šie vabalai paprastai maitinasi bulvėmis (Solanum tuberosum L.), taip pat gali maitintis pomidorų, baklažanų, tabako lapais. Pastebėta, kad vabalai nereti ir ant natūraliai augančio karklavijo (Solanum dulcamara L.).
„Yra dar viena hipotezė, aiškinanti kai kurių vabzdžių rūšių netikėtą ekspansiją į kitus regionus, kur aplinkos sąlygos dažnai būna nepalankios jų populiacijoms egzistuoti. Tiek rūšies viduje, tiek tarp atskirų organizmų rūšių nuolat vyksta konkurencija, nuolatinė natūrali atranka lemia labiau prisitaikiusių, atsparesnių individų išlikimą.
Neatmestina tikimybė, kad kai kurie tam tikros rūšies individai, vykstant natūralioms genų mutacijoms, įgauna atsparumą žemesnėms temperatūroms ir gali migruoti į šaltesnio klimato regionus, – aiškina mokslininkas. – Matyt, ta pati priežastis leidžia jiems ne tik prisitaikyti prie kitokių aplinkos sąlygų, bet ir rasti alternatyvius mitybos šaltinius. Pastaruoju metu mūsų šalį pasiekia išties nemažai invazinių rūšių, o tai kelia nemažą grėsmę. Šiuo metu Karantino tarnyba rimtai sunerimusi dėl vakarinių kukurūzinių lapgraužių (Diabrotica virgifera LeConte) plitimo.
Šie vabalai prieš šešiolika metų Europoje pirmiausia atkeliavo į buvusią Jugoslaviją. O dabar jis jau žinomas Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Ukrainoje, aptiktas Olandijoje, Belgijoje. Jeigu klimatas ir toliau šiltės, o mūsų ūkininkai augins daugiau kukurūzų, šie kenkėjai būtinai atkeliaus ir pas mus, – teigia doc. V.Tamutis. – Šiaip vakariniai kukurūziniai lapgraužiai yra monofagai, lervos minta augalų šaknimis, o vabalai graužia lapus bei žiedynus, bet naujose vietose jie gali savo „įpročius“ ir pakeisti, yra duomenų, kad šie vabalai gali maitintis ir kitais migliniais augalais. Taigi grėsmė nemenka.“
Mūsų šalyje pastaraisiais metais ypač sodininkams ir daržininkams nemažai bėdų pridaro didieji šliužai – smalžiai (Arion sp.), kurie visai neseniai į šalį atkeliavo iš vakarinių regionų. Dažnai jų prisiveisia labai daug ir, gelbstint derlių, tenka juos rinkti ir naikinti. Nūnai dažnas ūkininkas daro vieną pagrindinę klaidą – nušienautą ar išravėtą žolę sugrėbia ir sustumia, tarkime, po gyvatvore ar išmeta už tvoros. Šliužams to ir tereikia. Tokia terpė jiems puikiai tinka veistis ir misti.
Žemės ūkyje labiausiai rūpi pelnas, todėl kalbėti apie integruotą augalų apsaugą nėra populiaru. – Kiek teko domėtis, augalų apsaugos priemonės naudojamos neatsižvelgiant į kenkėjų ekonominio žalingumo ribas.
Chemikalų platintojų sudarytos augalų apsaugos ir pesticidų naudojimo sistemos ir rekomendacijos dažnai neatitinka vietos sąlygų, jose beveik neužsimenama apie vienų ar kitų cheminių medžiagų panaudojimo poveikį ekosistemai, ypač naudingajai florai ir faunai, kuri ir yra vienas pagrindinių svertų, ribojančių kenkėjų antplūdžius, – tvirtina mokslininkas. – Taip pat mūsų šalyje trūksta registruotų naikinimo priemonių būtent pasirodančioms naujoms kenkėjų rūšims. Tam galbūt trukdo per daug sustabarėjusi augalų apsaugos politika, o gal tiesiog „menki pinigai“.
Gaila, kad per mažai dėmesio skiriama kenkėjų biologijos ir ekologijos tyrimams, alternatyvių augalų apsaugos priemonių paieškai. Be abejonės, tai daug darbo sąnaudų ir lėšų reikalaujantis darbas, tačiau, siekiant užauginti daug ir chemiškai neužterštų maisto produktų, sukurti švarią aplinką ir ilgai gyventi, jo neatlikti tiesiog neįmanoma.
Taigi darbo šioje srityje labai daug. O ūkininkai tikrai galėtų prisidėti prie mokslininkų darbo. Tarkime, radę savo laukuose nematytą, įdomų ar įtartiną vabzdį, galėtų jį bent nufotografuoti. O geriausia - įdėti į kokią nors tarą ir kreiptis į mokslininkus ar konsultavimo tarnybas.
Miestiečiai dažnai atkreipia dėmesį į staiga masiškai ruduojančius ir džiūvančius kaštonų lapus. „Jiems kenkia kaštoninės keršakandės (Cameraria ohridella Desch. and Dim), – aiškina V.Tamutis. – Ši rūšis mokslo pirmą kartą aprašyta visai neseniai – 1985 m. Makedonijoje, o manoma, kad atkeliavo ji iš Indijos. Vidurio Europoje, į šiaurę iki pietinės Suomijos šis kandis neturi natūralių priešų, todėl taip masiškai išplinta. Gerai tik tiek, kad kaštonai – ne žemės ūkio augalai ir maistui nenaudojami. Kovoti su šiuo kenkėju reikėtų purškiant insekticidus, būtinai sugrėbti ir sunaikinti nukritusius lapus, tačiau to daryti neapsimoka.
Tačiau būtina žinoti, kad mūsų planetoje esame ne vieni, kad saulė, oras, vanduo ir žemė priklauso ne tik mums, kad kiekviena nugyventa diena – tai mūsų mažytė pergalė nuožmioje, nuolat vykstančioje konkurencinėje kovoje dėl vietos po saule, šiltesnio guolio ar gardesnio kąsnio. Taigi neišsigąskite į mūsų šalį užklystančių ir gal ne vienai dienai paviešėti pasiliekančių gyvūnėlių.
Elena Rinkevičienė
Informacijos šaltinis: www.lrytas.lt