Lietuvos arboristikos centras

Font Size

Cpanel
Straipsniai Populiarūs Ekologiniai pavojai Dar kartą dėl invazinių medžių rūšių

Populiarūs

Dar kartą dėl invazinių medžių rūšių

uosialapis  klevas 300Pastaruoju metu kai kurie botanikai įžvelgia Lietuvoje svetimžemių augalų rūšių invazijos pavojus, tarp jų ir kai kurių svetimžemių medžių vietinėms medžių rūšims.

Botanikas  Zigmantas Gudžinskas  prie invazinių stengiasi priskirti apie 570  augalų rūšių, iš jų  30 medžių rūšių.  Oficialiai patvirtinta Lietuvoje 40 invazinių rūšių, o potencialiai invazinių – dar 70. Iš medžių invazinei rūšiai priskirtas tik uosialapis klevas. Kelia susirūpinimą, kad Z. Gudžinskas nori priskirti invazinėms tokias medžių rūšis, kaip europinis maumedis, paprastasis bukas, klevas ir kt.

Pirmasis klausimas – kokios rūšys priskiriamos invazinėms? Gi, invazinėmis rūšimis  pagal  Pasaulinį invazinių rūšių vadovą suprantami svetimžemiai augalai, kurie sparčiai plinta ir skverbiasi arba gali skverbtis į natūralias arba žmonių sukurtas buveines, jose ima vyrauti, sudaro pastovias populiacijas  ir suardo esamas ekosistemas. Kai kurie kenkia  ne tik gamtinei aplinkai, augalams, gyvūnams, bet ir žmonėms. Pagal mūsų teisinius dokumentus invazinėmis laikomos augalų rūšys,  kurios kelia pavojų bioįvairovei, daro žalingą  ekologinį, ekonominį poveikį ar kenkia žmonių sveikatai bei per 50 metų išplinta per 100 metrų nuo pradinės vietos. Kalbant apie uosialapį klevą, kuris priskirtas invazinei rūšiai, yra menkavertis medis ir neverta jo ginti, nors invaziškumo požymiai neryškūs.

Kalbant apie europinį maumedį, pirmiausia pastebėtina, kad tai – ne svetimžemė rūšis, o reintrodukuota, nes  europiniai maumedžiai XIV–XV a. savaime augo Dzūkijoje bei Suvalkijoje. Apie tai mes rašėme „Mūsų giriose“ ( 2006 m. Nr. 8 ir 9 ). Europinio maumedžio, ypač lenkinio porūšio produktyvumas, didžiausias iš visų medžių rūšių, augančių Lietuvoje (1 lent. ): 100 metų produkuoja per 1200 ktm/ha medienos. Europinio maumedžio plitimas aiškiai ne invaziškas, nes jį dirbtinai platinti ir auginti gana sudėtinga. Lietuvoje esama maumedynų tik 780 ha ( 0,04  proc. visų rūšių medynų ). Europinis maumedis ne tik labai produktyvus, bet ir atsparus ligoms, kenkėjams bei oro teršalams.

Miškų instituto sukurti sudėtiniai maumedžių hibridai auga sparčiau nei drebulės. Štai 50 metų  pasiekia  600 ktm/ha medienos  prieaugio. Tiek patys maumedžiai, tiek jų hibridai tinkamiausi plantaciniams miškams auginti. Be to, kaip minėta, europiniai maumedžiai atsparūs pramoninei oro taršai. Pavyzdžiui, kai Jonavos azoto trąšų gamykla išmetamomis dujomis sunaikino daug miškų, atspariausi buvo maumedžių želdiniai.

Už europinio maumedžio veisimą Lietuvoje pasisakė per 20 jį tyrusių specialistų, pradedant prof.  J. Kuprioniu bei prof. M Jankausku ir baigiant S. Tuminausku bei  dr. V. Ramanausku. Visa, kas ankščiau pasakyta apie europinį maumedį, netinka sibiriniam maumedžiui, kuris mūsų krašte jaunystėje auga skurdžiai, o sulaukęs 30-ies metų nudžiūna.

Kita medžių rūšis, kurią Z. Gudžinskas nori priskirti prie invazinių – tai didžioji pocūgė. Kokia ji gali būti invazinė, jei per šimtmetinę introdukciją jos medynų esama Lietuvoje tik 5 ha. Kad ši rūšis labai vertinga, kalbama visoje Europoje. Gaila, kad jos nemokame auginti. Rytų Prūsijoje, netoli Tilžės yra medynų, kurių produktyvumas 90 metų siekia 1200 ktm/ha.Vakarų Europoje gamtinė atranka suformavo vietinėms sąlygoms prisitaikiusias didžiosios pocūgės populiacijas, todėl jas laiko vietinėmis. Lietuvoje atspariausia ligoms ir neblogiausiai auga už žaliąją pilkoji pocūgė.

Kai prieš kelerius metus Lietuvoje džiūvo paprastieji ąžuolai, vešliai augo raudonieji ąžuolai. Jų augimas žymiai spartesnis negu paprastųjų (1 pav.). Pavyzdžiui, 45 metų jų prieaugis siekia 300 ktm /ha (paprastojo ąžuolo – 170 ktm/ha ). Raudonasis ąžuolas tenkinasi skurdesniais dirvožemiais, o plinta tiek, kiek giles išnešioja kėkštai. Lietuvoje jo esama 117 ha. Tad kur čia galima pastebėti invaziškumą, jei per visą introdukcijos laiką jis  gausiau neišplito. Raudonasis ąžuolas platinamas daugelyje šalių, tarp jų ir mūsų kaimyninėse Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Kaliningrado srityje. Raudonasis ąžuolas turi gausią ektomikorizę, todėl plačiau veistinas apželdant dirbamas žemes. Mat, jis skatina dirvožemių natūralizaciją ir mažina miško medžiams patogeninių grybų, kartu ir šakninės pinties plitimą.

Paprastojo buko natūralaus arealo šiaurinė  riba eina ties Karaliaučiumi. Iki Nemuno paprastasis bukas auga mišriuose medynuose, o šiauriau Nemuno – paskirai kitų rūšių medynuose. Atšylant klimatui tikėtina, jog bukas plis į šiaurę. Buko gražų medyną teko matyti net šiauriau Ventspilio Latvijoje. Tad paprastojo buko nėra pagrindo priskirti invazinei rūšiai.

Yra ir kitų rūšių, kurios gerai adaptavosi mūsų sąlygomis ir yra vertingesnės negu vietinės. Pavyzdžiui, sitkinės eglės, suktaspyglės ir geltonosios pušys, platanalapiai klevai. Paminėtos rūšys su kitomis nesikryžmina, todėl nėra pavojaus, jog atsiras mišrūnų su vietinėmis rūšimis. Tad ir šis per žiedadulkes invaziškumo požymis atpuola.

Dažnai mes laikome save gudresniais už kitus. Štai Lietuvos miško dauginamosios medžiagos nuostatais leidžiama kultivuoti miškuose 24 medžių rūšis. Gi Lenkijoje – 48, Latvijoje – 32, Vokietijoje – 60. Danijoje, Anglijoje bei Pietų Švedijoje plačiai auginamos pocūgės ir sitkinės eglės. O kokia būtų mūsų Neringa, jei ne kalninės pušies želdiniai. Beje, kalninė pušis – introdukuota rūšis. Paimkime kitą pavyzdį. Ar ne absurdiška, kad negalima veisti hibridinės drebulės, nes vienas iš tėvų yra iš Kanados (Populus tremuloides x populius tremulia). Jų hibridai sparčiai auga ir yra atsparūs liemenų puviniui. Hibridai tinka plantaciniams želdiniams biomasei auginti, nes yra trumpos apyvartos.

Pagal mūsų, kaip miškininkų – selekcininkų sampratą prie invazinių nėra pagrindo priskirti nė vienos introdukuotos rūšies, nes nėra tokių, kurios masiškai plinta ar stelbia bei išstumia vietines rūšis ar su jomis sudaro mišrūnus. Monografijoje „Augalai“ (2006, 121 p.) radau informaciją, kad paprastasis ąžuolas 2001 m. JAV per nacionalinę medžių sodinimo dieną buvo išrinktas tos šalies nacionaliniu medžiu, nors jis į JAV introdukuotas, svetimžemis, bet, kaip matome, nepriskiriamas invazinei rūšiai, kaip tai darytų mūsų botanikai.

Žinoma, vykdyti introdukciją be kontrolės negalima. Kiekviena atvežta sėkla, kad ir čiabuvės rūšies, iš kitų regionų turi būti patikrinta mokslinių įstaigų, atliekant tyrimus bei valstybinius bandymus. Užsitvėrus „kinų siena“, neapsieitume be žalos savo kraštui. Kiekvienu atveju būtina atsižvelgti į introdukcijos tikslus ir naudą bei įvertinti žalą.

Šalis negali atsisakyti auginti medienos, kuri turi didelės reikšmės ekonomikai. Šiuo metu ypač aktualu plantacinių miškų veisimas biomasei perdirbti ir energetiniams poreikiams tenkinti. Be to, vešlios plantacijos sekvestruos didelį anglies kiekį iš oro, tuo prisidės prie klimato atšilimo mažinimo. Miškininkams būtina susirūpinti minima problema, nes už mus negali kiti spręsti geriau, nepadarant miškininkystės progresui žalos.

Siūlytume į Aplinkos ministerijos invazinių rūšių komisijos sudėtį įtraukti miškininkų specialistų, dirbančių medžių introdukcijos ir selekcijos srityje.

Doc. Julius Danusevičius

Informacijos šaltinis: www.bmm.lt

Copyright © 2024 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.