Lietuvos arboristikos centras

Font Size

Cpanel
Straipsniai Populiarūs Medžio galios Pasikviesk medį į savo namus Ir būtinai parodyk jam savo širdį

Populiarūs

Pasikviesk medį į savo namus Ir būtinai parodyk jam savo širdį

Nepaisant vasario žvarbos, daugelį netoli nuo žemės nukeliavusių lietuvių jau dabar dažnai aplanko pavasario ir gamtos prabudimo nuojauta, o kartu su ja – noras įprasminti save mišku, kuris pilkoj ir dažnai skaudžioj kasdienybės akibrokštų raizgalynėj yra bene vienintelė patikima žmogaus atrama, šviesus, dvasinį pakilimą liudijantis stebuklas. Mišką, kaip ir žmogų, išauginti nelengva, bet tai tikrai verta daryti vien dėl to, kad, skyręs jam savo meilę ir rūpestį, vėliau tikrai turėsi pavėsį, kantrų, ištvermingą draugą, kurio kaimynystėj niekada neprarasi jėgų ir noro stiebtis aukštyn, gyvenimo šiukšles ir pakritas palikęs pūti po kojom. Pagaliau bus kuo įvertinti ir savo augimą, palyginti savo ir medžio ištvermę ir randus...

Medžiai – ne rugiai
Medžių sodinimo metas – balandis. Tačiau rimtam darbui – miškasodžiui būtina ruoštis iš anksto, nepamirštant, kad sėkmė priklauso ir nuo smulkmenų.
Patarčiau pirmiausiai prisiminti, kokių medžių draugijoj jaučiatės geriausiai, ir tik po to nagrinėti europinių išmokų už pasodintą mišką dydžių lenteles... Antraip atsitiks taip, kaip vienos pasakos pamotės dukroms, kurios bet kokia kaina siekė karalaičio turtų, tačiau liko be auksinės kurpaitės. Tai, ką ruošiesi sodinti, turi pamilti iš anksto ir tik tada pakviesti į savo namus. Todėl pastaruoju metu plyšta širdis, kai matau laukuose pasipylusius gausiai finansuojamus, tačiau varganus ąžuolynus, apkarstytus pigiausiom ir medžiui netinkančiom apsaugom – fasavimui skirtais tinklais arba dviem medžiams per pusę padalyta vieno medelio apsauga, kitom keistenybėm, apie kurias doras žmogus net susapnuoti negalėtų. Žinau, kad tai yra supuvusios žmogaus dvasios butaforija, iki skausmo graudi mūsų gyvenimo dekoracija. Ir viskas – dėl tų 16 tūkstančių už hektarą, dėl to, kad paramos dalintojai (drįstu taip manyti) sąmoningai nenumatė jokios atsakomybės už pasodintą mišką ir iššvaistytus mūsų milijonus. Bet būkime kantrūs – apie tai, surinkusi faktus, žadu garsiai kalbėti.
Tačiau kol kas – ramybės metas, kai reikia nueiti į mišką ir apkabinti medžius, kad pajustum, su kuriais iš jų tau gera ir saugu. Man, pavyzdžiui, artimiausias beržas, klevas, eglė, o į ąžuolą žiūriu pagarbiai ir iš tolo, todėl savo miške pasodinčiau tik vieną kitą... O gal miške jaučiatės vieniši, todėl geriau įsigyti šunį ar vėžlį? Medžiai – ne rugiai, su jais teks gyventi visą likusį gyvenimą, net susitaikyti su tuo, kad jie mus pergyvens. Nepavykęs miškas visada bus gyva žaizda ir tylus priekaištas jo šeimininkui.
Tik atsakius į šį klausimą galima galvoti apie tokius, atrodo, paprastus ir žinomus, bet labai atsakingus darbus: miško sodinimo tikrai nepatikėčiau bet kam, o nepajėgdama pati to padaryti, atidžiai prižiūrėčiau visus jo sodinimo darbus.

Dirvos paruošimas
Labai svarbu, kokius patalus paklosite būsimam miškui: jei išpurensite dirvą, pagerės dirvos pralaidumas orui ir drėgmei, geriau bus įsisavinamos maisto medžiagos, vėliau medelius mažiau stelbs piktžolės – bus paprastesnė ir pigesnė želdinių priežiūra. Buvusioje žemės ūkio paskirties žemėje piktžolių yra daugiau nei 5 kartus, lyginant su miško žeme, todėl ateityje labai padidėja medelių stelbimo pavojus, daugiau lėšų reikia miško priežiūrai. Dirvoje, kuri buvo naudojama žemės ūkiui, gali būti susidaręs ir tankesnis poarmenio sluoksnis, todėl gali tekti suarti dirvą ne mažesniu kaip 40 cm sluoksniu: tada šaknys be kliūčių prasiskverbia į gylį, gerai vystosi ir horizontalios šaknys. Mokslininkai nustatė, kad tokiose dirvose pasodintų medelių šaknys, pasiekusios suplūktą dirvožemio sluoksnį, negali pro jį prasiskverbti, todėl užlinksta, medelių augimas sulėtėja, o kartais jie ir nudžiūsta. Nuo šaknų augimo sąlygų labai priklauso ir medelio liemens augimas.
Geriausia dirvą ruošti iš rudens, prieš tai ją nupurškus roundapu ar kitais herbicidais – pirmais metais medelių nestelbs žolės, per žiemą dirva susigulės, supus augalų šaknys, susikaups daugiau drėgmės. Tačiau jei to rudenį padaryti nespėjote, ruoškite dirvą prieš sodinimą – kovo mėnesį. Dirva ruošiama ištisai, negiliomis vagomis ar kauburėliais.
Laikinai užmirkstanti ar užmirkstanti dirva dažniausiai suariama plūgu negiliomis iki 15 cm vagomis ar specialiais mechanizmais paruošiami mikropakilimai – sodinimo aikštelės. Užmirkusiose vietose vandeniui nutekėti nuolydžio kryptimi galima išarti papildomas gilesnes vagas. Sausose želdavietėse kartais sodinama į plūgu išartų vagų dugną, tačiau ten pasodinti medeliai gauna mažiau maisto medžiagų, nes daugiausia jų yra dirvos riekėje, todėl patartina dirvą ruošti ne plūgu, bet freza, iki 15 cm gyliu, permaišant viršutinius dirvožemio sluoksnius. Šlaituose vagos ariamos statmenai nuolydžiui, kad vėliau vanduo nenuplautų medelių šaknų. Bet kokiu atveju dirvos ruošimo gylis turi būti ne mažesnis už sodmenų šaknų ilgį.
Užmirkstančiose augavietėse, kuriose ruošiamasi sodinti drėgmę mėgstančias medžių rūšis – uosius ar juodalksnius, dirvos galima ir neruošti, tačiau būtina sodinti ne mažesnius kaip 0,8–1 m aukščio sodmenis, kad vėliau juos neužstelbtų žolės, nepamirštant, jog neruoštoje dirvoje medeliai blogiausiai prigyja ir auga.

Sodmenys
Sodinti mišką reikia tik kokybiškais miško sodmenimis. Jie auginami beveik visose miškų urėdijose esančiuose valstybiniuose miško medelynuose, tačiau yra ir keletas privačių miško medelynų. Visi miško medelynai – miško dauginamosios medžiagos tiekėjai turi būti registruoti Valstybinėje miškų tarnyboje, o pirkėjui išduodami parduodamų medelių (išskyrus krūmus) Pagrindiniai miško dauginamosios medžiagos kilmės sertifikatai, ant taros turi būti etiketės. Kadangi artimiausios urėdijos medelyne neradus visų norimų medžių ir krūmų rūšių sodmenų gali tekti jų paieškoti kituose medelynuose, sodmenis reikia užsisakyti iš anksto. Parduodami miško sodmenys turi būti išrūšiuoti, jų šaknys patrumpintos ir pamirkytos specialiuose tirpaluose. Sodmenys turi būti sudėti į maišus, kad šaknys neišdžiūtų. Netaupykite ir pirkite kuo stambesnius sodmenis, išskyrus pušis, jei jas ruošiatės sodinti smėlingose vietose. Kuo stambesni sodmenys, tuo geriau jie prigyja, o vėliau sparčiau auga, mažiau nukenčia nuo stelbimo.
Atkreipkite dėmesį ne tik į puikią sodmenų antžeminę dalį: jie turi turėti ir gerai išvystytą šaknų sistemą. Šaknys turi sudaryti ne mažiau kaip trečdalį antžeminės medelio masės. Nesodinkite miško nė karto nepersodintais ar neformuotomis šaknimis vienmečiais ar dvimečiais eglių ir ąžuolų sėjinukais: nors medelyne jie kainuos pigiau, tačiau vėliau turėsite nemažai vargo ir išlaidų dėl blogo jų prigijimo. Atidžiai apžiūrėkite sodmenis ir reikalaukite, kad nebūtų parduodami dviviršūniai, deformuoti, ištįsę (antžeminė dalis kelis kartus didesnė už šaknis), pažeistais šaknies kakleliais, pageltusiais ar rudais spygliais, pažeistais viršūniniais pumpurais ar be jų, ligų (ypač spygliakričio) ar vabzdžių kenkėjų pažeisti sodmenys. Atitinkamo amžiaus ir medžių rūšies sodmenys turi būti tam tikro aukščio ir šaknies kaklelio storio, kuris nurodytas aplinkos ministro patvirtintuose Miško sodmenų kokybės reikalavimuose (skelbta Valstybės žiniose, 2003, Nr. 71-3292). Nepamirškite, kad vienmečiais eglių ir ąžuolų sėjinukais ir visų medžių rūšių savaiminukais atkurti ar įveisti mišką draudžiama. Stenkitės sodmenis iš medelynų nusipirkti ir parsivežti patys: darbų rangovai dažnai už juos užsiprašo net iki 80 proc. didesnę kainą. Per praėjusį miškasodį mačiau, kaip gerai šalyje žinomas miško želdinimo darbų rangovas iš vidurio Lietuvos medelyno sodmenis neapsaugotomis šaknimis ruošėsi daugiau kaip 100 km vežti atviroje miškavežio platformoje. Deja, net ir gražiausias medis negyvomis šaknimis neišgyvena.

Sodinimo laikas
Sodinama kovo–balandžio mėnesiais, iki medžių pumpurų sprogimo pradžios, kai dirvoje yra pakankamai drėgmės, lengvose dirvose – ištirpus įšalui, sunkesnėse – kiek vėliau, kai dirvos temperatūra 10 cm gylyje pasiekia 5–7 ºC. Esant tokiai dirvos temperatūrai, jau gali pradėti augti persodintų medelių šaknys, todėl tokiu metu įveisti miško želdiniai geriausiai prigyja ir auga. Tokią temperatūrą dažniausiai dirva pasiekia prieš dvi savaites iki pumpurų sprogimo pradžios. Nepatartina sodinti, jei dirvoje yra sušalusių dirvožemio dalelių, o laikinai užmirkusiose dirvose sodinama nukritus vandens lygiui. Geriausiai sodinti drėgnomis ir apsiniaukusiomis dienomis. Per vėlai, gegužės mėnesį pasodinti medeliai nesugeba greitai įsišaknyti, todėl blogai auga, jų metinis ūglis daug mažesnis, todėl vėliau juos labiau stelbia piktžolės.

Pasiruošimas sodinimui
Kad sodmenys išliktų gyvybingi, vežant į sodinimo vietą jų šaknis būtina apsaugoti nuo išdžiūvimo: sudėti į dėžes ar ventiliuojamus specialius tam skirtus maišus, juos užrišti, o dėžes – uždengti. Dėžių dugną patartina iškloti samanomis, polietileno plėvele, drėgnomis durpėmis ar kitomis drėgmę sulaikančiomis medžiagomis. Vežami sodmenys turi būti uždengti brezentu ar tiesioginius saulės spindulius sugeriančia plėvele. Sodmenis geriausia parsivežti sodinimo dieną, o parsivežus anksčiau – dėti į drėgną rūsį arba prikasti pavėsyje ir pridengti eglės šakomis ar audeklu. Neapsaugojus sodmenų šaknų nuo tiesioginių saulės spindulių ir vėjo, per 10 minučių žūsta smulkiosios jų šaknys, kurios turi didžiausią įtaką medelių prigijimui: kuo daugiau smulkiųjų šaknų, tuo geriau prigyja medelis. Jei medelyne šaknys nebuvo patrumpintos ar pamirkytos vandens ir molio tyrėje arba spec. tirpaluose, prieš sodinant šaknų galus aštriu peiliu ar kirviu būtina patrumpinti taip, kad jos būtų ne ilgesnės nei sodinimo duobutės gylis, tačiau nupjauti galima ne daugiau kaip ketvirtadalį šaknų ilgio. Po to jos pamirkomos spec. tirpaluose arba vidutinio tirštumo vandens ir molio tyrėje, į kurią galima įdėti 10 % mėšlo. Tai efektyvu sodinant sausose nederlingose dirvose, nes molis ilgiau išlaiko drėgmę prie šaknų, o mėšlas patręšia dirvą organinėmis trąšomis. Tačiau šiandien daugelis medelynų vietoje vandens ir molio tyrės naudoja specialius tirpalus, kurie yra gana efektyvūs ir užtikrina gerą prigijimą. Paruošti sodmenys sudedami į sodinimo krepšius ir pridengiami nuo tiesioginių saulės spindulių, kad nedžiūtų.
Jeigu miškas sodinamas kirtavietėje, pušaites ir eglaites gali pažeisti pušiniai straubliukai, todėl prieš sodinant jų šaknis ir šaknies kaklelį būtina pamirkyti Fastako ar Aktara tirpaluose arba šiais tirpalais apipurkšti jau pasodintus medelius. Šių ir kitų cheminių priemonių, skirtų želdinių apsaugai, naudojimo laikas, normos ir būdai nurodyti Profesionalaus naudojimo augalų apsaugos produktų sąraše, kuris skelbiamas Valstybinės augalininkystės tarnybos interneto svetainėje (www.vatzum.lt).

Sodinimas
Sodinant sodmenų negalima nešioti rankose atviromis šaknimis, išdėlioti sodinimo vietose: šaknys visą sodinimo laiką turi būti drėgnos, apsaugotos nuo saulės ir vėjo, kad nedžiūtų. Svarbu pagal šaknų dydį parinkti tinkamus sodinimo įrankius: smulkūs sodmenys (pušų) sodinami pleištiniu sodikliu, stambūs – kastuvais ar pusiau cilindriniais kastuvais. Laikinai užmirkstančiose vietose sodinama į vagos ar mikropakilimo šlaitelį, užmirkstančiose – į dirvos riekę ar mikropakilimo viršų. Sodinimo duobutė turi būti ne mažesnė nei šaknų ilgis, kad sodinant šaknys neužlinktų. Iškasus sodinimo duobutę, į ją tuojau pat sodinama. Sodmenys sodinami tokiu gyliu, kokiu prieš tai jie augo medelyne, bet ne giliau kaip iki šaknies kaklelio, puriose dirvose galima sodinti 2–3 cm giliau. Sodinant padaromi keturi veiksmai: iškasama duobutė, į ją įdedamas sodmuo, jo šaknys apiberiamos žemėmis ir stipriai apmindomos, geriausiai kojos kulnu, kad apie šaknis neliktų oro tarpų. Sodinant negalima šaknų užlenkti, susukti ar deformuoti, sodinimo duobutėje jos pataisomos ne kastuvu, bet rankomis.

Ir dar apie būsimą mišką...
Mišrus miškas – daug sveikesnis nei grynas, o suformavus pamiškes ir priešvėjines juostas jo pakraščiuose – atsparesnis vėjams, škvalams ir kitoms būsimoms gamtos stichijoms, patrauklesnis vabzdžiams, paukščiams bei kitiems miško gyventojams, nes daugelis jų ne tik gyvena, bet ir saugo mišką nuo kenksmingų vabzdžių. Nustatyta, kad gryni miško želdiniai gali sudaryti sąlygas masiškai plisti kenksmingiems vabzdžiams, o gryni ir tankūs spygliuočių želdiniai – plisti šakninei pinčiai, todėl gryni spygliuočių medynai ar jų grupės, apsupti mišrių lapuočių medžių medynų ar jų grupių, bus mažiau pažeidžiami negu gryni medynai.
Nereikia pamiršti, kad veisiant mišką žemėje, kurioje miškas iki tol neaugo, svarbiausias pirmosios miško kartos tikslas – suformuoti miško aplinką, todėl nereikėtų naiviai tikėtis, kad čia augs ypač našūs ir sveiki medynai. Bus visko, todėl nepatarčiau dideliuose plotuose eksperimentuoti sodinant brangias medžių rūšis – ąžuolus, liepas, net ir siekiant tik asmeninės naudos. Būsimo miško įvairovei padidinti šių medžių rūšių galima pasodinti nedideliame plote. Palankiai vertinu sprendimą nuo šių metų neskirti paramos veisiant ąžuolynus gilėmis. Pasodinę nereiklių, greitai augančių medžių gausite mažiau išmokų, tačiau vėliau turėsite mažiau vargo ir daugiau naudos. Pasodinę mišką, nepamirškite pasirūpinti jo apsauga nuo žvėrių, vabzdžių kenkėjų, ligų: aptverkite tvoromis ar naudokite individualias medelių apsaugos priemones, stebėkite, ar ant spyglių ir lapų neatsirado vabzdžių ar ligų pažeidimų požymių, naikinkite piktžoles. Jaunu mišku, kaip ir kūdikiu, reikia nuolat rūpintis. Jei jau pasikvietėte Medį į savo namus, tai parodykite jam ir savo širdį.

Žurnalas “Miškai”, 2011 m. kovo
Zita Bitvinskaitė

 

Informacijos šaltinis: www.gmu.lt

Copyright © 2024 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.