Lietuvos arboristikos centras

Font Size

Cpanel

Populiarūs

Tvarios miškanaudos bruožai

Miškanauda – tai miško išteklių naudojimas visuomenės poreikiams tenkinti. Miškas yra daugiafunkcis gamtos darinys, kurio prigimtiniai veiksniai (augalija, gyvūnija, poveikiai aplinkai) tampa ištekliais, kai jie įgauna visuomeninę vertę.

Miškanauda organizuojama atskiroje valdoje arba jų grupėje. Ministrų konferencijos miškų apsaugai Europoje (angl. MCPFE – Ministerial Conferene on the Protection of Forests in Europe) ekspertai yra suderinę tokį miško valdos apibrėžimą: „Tai viešas arba privatus organizacinis darinys, atliekantis ūkininkavimo uždavinius, kurie yra tiesiogiai susiję su prekių gamyba ir (arba) paslaugų teikimu apibrėžtame miško žemės plote bei atitinkamais organizaciniais klausimais, ir veikiantis kaip nepriklausomas operacine prasme vienetas.“

Senosios civilizacijos nesuvokė atsakomybės

Nuo pat savo pradžios žmogus ir žmonių visuomenė gyveno miškų paunksmėje ir miškų sąskaita. Iki atsirandant monoteistinėms religijoms, žmonės garbino medžius ir girias kaip pagoniškųjų dievų šventoves. Iškylantys virš žmogaus, nuo žemės į aukštybes besistiebiantys medžiai sudarydavo ryšio tarp žemės ir dangaus įvaizdį. Šiuolaikinių monoteistinių religijų (judaizmo, krikščionybės, islamo), kilusių senųjų civilizacijų lopšyje Artimuosiuose Rytuose, šventieji raštai – Biblija ir Koranas – daug kur mini medžių naudojimą maistui, pašarui, alyvai, kurui, statyboms.

Korane kurui naudojama mediena vadinama „dieviškąja dovana“, o Biblija pasakoja apie Libano kedro svarbą statyboms: karalius Saliamonas iš jo medienos per 7 metus pastatydino svarbiausią Izraelio šventovę, o per 13 metų – savo rūmus.

Deja, besaikis miško naikinimas buvo viena esminių priežasčių, lėmusių dykumų plėtimąsi, katastrofiško masto dirvožemio eroziją Viduržemio jūros baseino šalyse. Kedro atvaizdas Libano vėliavoje yra tik liūdnas priminimas apie buvusią šios šalies ir viso regiono miškų šlovę. Europos lygumose miškų neliko seniai Šiandieniai Vidurio Europos miškai yra iš esmės pastarųjų dviejų tūkstantmečių žmogaus poveikio natūraliajai augmenijai rezultatas, nes šimtmečiais jie buvo naudojami kaip tvartas, t. y. gyvuliams laikyti ir ganiavai (kaimo bendruomenių miškai, ypač ąžuolynai ir bukynai, dažnai buvo matuojami kiaulėmis: vienai kiaulei ganyti buvo skiriama 1–1,5 ha miško). Vėliau jie tapo pramonės lopšys ir jos plėtros pagrindas (statybinė ir kuro mediena bei žaliava visiems amatams, energijos šaltinis druskos ir geležies gavybai, laivų statybai ir stiklo gamybai), o galop barokine liekana feodalų medžioklės malonumams. Gerose Vakarų ir Vidurio Europos lygumų žemėse miškai išnyko jau tautų kraustymosi metu, plėtojantis lydiminei žemdirbystei. 

Viduramžių Lietuva buvo miškinga

Bet Lietuva XII–XV a. metraščiuose vis dar buvo minima kaip labai miškingas kraštas, todėl daukantiškose senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių giriose šarvais apsikaustę kryžiuočiai dingdavo be pėdsako. Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo kronikose 1009 m. liudija, kad katalikų vienuolis Brunonas ir jo palydovai buvo nužudyti pagoniškoje girioje.

Lydiminė žemdirbystė Lietuvoje klestėjo XVII– XIX a. Prof. P. Matulionio duomenimis (1930 m.), Lietuvos miškingumas 800-aisiais metais galėjo būti 73 proc., 1000-aisiais – 56 proc., 1300-aisiais – 51 proc., 1900-aisiais – 24 proc. Minėtina, kad 1934 m. miškai Lietuvoje, intensyviai juos kirtus komerciniais tikslais, teužėmė 16 proc. tuometės (be okupuotos Vilnijos) šalies teritorijos (G. Isokas, 2006). 

Vakarai pajuto pristigsią medienos

„Medienos bado šmėklos“ (A. Richteris, 1963) akivaizdoje europiečiai pradėjo galvoti, kiek miškų turima šiandien ir kiek jų bus ateityje, kiek ir kaip jų išteklius naudoti, kaip juos prižiūrėti. Pirmieji miškų aprašymo ir kirtimų reguliavimo bandymai Europoje žinomi XIII a., medienos tūrį pradėta skaičiuoti bei jo naudojimo galimybes vertinti ir derinti XV a., tačiau tik XVIII a. pabaigoje išsirutuliojo miško naudojimo mokslas, įgalinęs planuoti medienos tiekimo galimybes ilgiems laikotarpiams.

Vokiečių miškininkas G. L. Hartigas 1795 m. pirmasis suformulavo mokslinius tvaraus miško naudojimo principo pagrindus. O šiandien iš visų politinių tribūnų deklaruojamos tvarios (darnios, subalansuotos, tausojančios) ekonominės plėtros prielaidas tik 1850 m. suformulavo anglų filosofas ir ekonomistas J. S. Milis. Miškininkai turi teisę didžiuotis būdami tvarios plėtros idėjos pirmtakai pasaulyje. Tvarumas (vok. Nachhaltigkeit, angl. sustainability) yra pagrindinis miškanaudos principas. Formaliai tai abstrakti sąvoka, reiškianti nuolatinumą, pastovumą, tęstinumą, tolydumą, kartojimąsi. Konkretų turinį ši sąvoka įgauna, žmogaus veiklą derinant su realiu laiko ir vietos kontekstu. 

Pirmaeilė ūkinė miško nauda

Tvarumo filosofijos esmė miškų ūkyje remiasi dviem siekiais – tolimai ateičiai išlaikyti valdos ekonominį gyvybingumą ir išvengti ilgalaikių netekčių. Medienos tiekimo tvarumas – pirmoji ir klasikinė tvaraus miško naudojimo principo koncepcija, užtikrinanti nuolatinį, vienodą, tolygų medienos tiekimą rinkai. Ji vyravo dar iki XIX a. vidurio, ja reikia vadovautis ir šiandien medienai auginti skirtuose miškuose. Medienos auginimo tvarumo nuostata leistų palankiais medienos rinkoje metais (aukštos medienos kainos) iškirsti visus valdos medynus, bet būtina visą iškirstą plotą apželdinti mišku. Tolesnis medienos tiekimas iš valdos tokiu atveju nutrūks ar labai sumažės, tačiau miškas bus atauginamas. Šiandien tokia koncepcija galėtų tikti smulkioms privačioms valdoms, kuriose nedaug medynų.

Piniginių įplaukų tvarumas: palankiais medienos rinkoje metais iškirtus gal net visus valdos medynus ir padėjus gautus pinigus į banką, blogais metais kirsti mažai ar visai nekirsti ir imti pinigus iš banko (gyventi iš palūkanų).

Turtas medienos išteklių pavidalu gali būti iškeistas į turtą pinigų atsargos pavidalu, nes tiek miškas, tiek pinigai yra kapitalas. Tačiau tokiu būdu neužtikrinamas miško žemės naudojimas pagal paskirtį, todėl ši tvarumo koncepcijos forma miškų ūkyje neprigijo. 

Laikas keitė miškanaudos sampratą

Trys minėtos tvaraus miško naudojimo koncepcijos išreiškia siekį palaikyti ir plėtoti vieną miško funkciją – teikti medieną. Geriau suvokus miško vaidmenį žmogaus gyvenamojoje aplinkoje, kintant visuomeninei sąmonei, keitėsi visuomenės poreikiai miškų sferoje, miško naudojimo sąvoka įgavo gerokai platesnę prasmę.

V. Dieterichas (1941, 1957 m.) suformulavo visų miško funkcijų tvarumo idėją, išreiškusią būtinybę išlaikyti ne tik valdos gyvybingumą medienos rinkoje, bet ir jos kitokią svarbą kraštui bei žmonėms. Miškas visada tuo pačiu metu tuose pačiuose plotuose daugiau ar mažiau atlieka žaliavinę, apsauginę, rekreacinę ir socialinę funkcijas. Taigi dabartinė miškanaudos samprata išreiškia tvaraus daugialypio įvairių išteklių naudojimo būtinumą.

Seniausias tradicijas turi miško žaliavinė funkcija (miškas – tai mediena, grybai, uogos, vaistažolės, riešutai, sakai, žievė, gilės ir pan.). Kitos funkcijos išryškėjo vėlesnės visuomenės raidos procese. 

Naujųjų laikų miško funkcijos

Apsauginė funkcija įgavo visuomeninę reikšmę plėtojant žemės ūkį, kelių tinklą, kovojant su stichinėmis nelaimėmis (potvyniais, lavinomis, vėjo erozija), vandens ir oro tarša, transporto priemonių ir pramonės įmonių keliamu triukšmu, stengiantis išlaikyti kraštovaizdžio įvairovę, savitumus ir grožį bei jame esančius kultūros ir istorijos paminklus, rūpinantis retomis ir nykstančiomis augalų bei gyvūnų rūšimis, genofondu, biologine įvairove, gamtine maisto medžiagų apykaita, ekosistemų atsparumu žmogaus veiklai.

Rekreacinė funkcija tapo vis svarbesnė didėjant urbanizacijai, gyvenimo tempui, žmonių psichinei ir fizineiįtampai,matmiškas teikia žmonėms galimybę pajusti nuosaikesnę nei mieste ar laukuose oro temperatūrą ir santykinę oro drėgmę, rasti priedangą nuo vėjo ir spinduliavimo, grynesnį orą, prisotintą kvapių gydomųjų medžiagų, tylą ir ramybę, naują aplinką, susipažinti su natūralia augalija bei gyvūnija, sportuoti.

Socialinė funkcija išryškėjo pradėjus rūpintis regionine kaimo plėtra, nes miškas suteikia malonią gyvenamąją aplinką, darbo vietas, verslų plėtros galimybę.

Daugialypis miško naudojimas turi būti taip planuojamas, kad visos minėtos funkcijos būtų nuolatos palaikomos, gerinamos ir tenkintų visuomenės poreikius. 

Principai įtvirtinti teisės aktuose

Praėjusio šimtmečio antroje pusėje daugialypio miško naudojimo tvarumo principas įsitvirtino miškų įstatymuose ir miškotvarkos taisyklėse. JAV šis principas įtvirtintas atskiru įstatymu.

Šiandien kalbama jau ne apie miškanaudos siaurąja prasme, bet apie visuotinį miškų ūkio tvarumą, nes jo poveikis žmonių gyvenamosios aplinkos kokybei neapsiriboja vienos valdos ar net valstybės sienomis. Tvaraus miškų ūkio koncepciją priėmė MCPFE konferencija 1993 m. Helsinkyje: tvarus miškų ūkis – tai miškų ir miško žemių priežiūra ir naudojimas, palaikant jų biologinę įvairovę, produktyvumą, gebėjimą atsikurti, gyvybingumą, pajėgumą dabar ir ateityje vykdyti ekologines, ekonomines ir socialines funkcijas lokaliniu, nacionaliniu ir globaliniu lygiais, nedarant žalos kitoms ekosistemoms. 

Kirtimų prognozė 2005–2034 m.

Medienos tiekimas duoda apie 90 proc. miškų ūkio pajamų tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse, taigi jo tvarumas ypač svarbus krašto ekonomikai. Aplinkos ministerijos užsakymu parengėme medienos tiekimo per artimiausius 30 metų prognozę Lietuvai. Pagrindinių kirtimų metinė biržė turėtų išlikti 5,1–5,3 mln. m3 likvidinės medienos. Privatūs ir restitucijai skirti miškai per tą laiką turėtų duoti daugiau medienos negu valstybiniai, t. y. 51–56 proc. Privačiuose ir restitucijai skirtuose miškuose, kaip prognozuojama, gali būti neišnaudoti baltalksnynai, nes jie pirmajame dešimtmetyje turėtų sudaryti net 23,7 proc. tų miškų metinės biržės.

Pagrindinių kirtimų metinės biržės dydį per artimiausius 30 metų lems minkštųjų lapuočių brandžių medynų naudojimo tempas ir brandžių pušynų ploto didėjimas: drebulynų ir baltalksnynų metinės biržės dalis, intensyviai juos naudojant, turėtų mažėti nuo 26 proc. pirmajame iki 7,5 proc. trečiajame dešimtmetyje, beržynų ir juodalksnynų dalis turėtų didėti atitinkamai nuo 32,9 proc. iki 42,4 proc. Pušynų dalis didės nuo 12 proc. iki 24,5 proc., eglynų dalis nežymiai mažės – nuo 27,8 proc. iki 23 proc. Taigi prognozės periodo pabaigoje spygliuočiai turėtų sudaryti 47,5 proc. metinės biržės.

Tarpiniais kirtimais galima būtų kasmet gauti 3,02 (pirmajame dešimtmetyje) – 2,64 (trečiajame dešimtmetyje) mln. m3 likvidinės medienos, daugiausia spygliuočių medynų ugdymo sąskaita.

Visais kirtimais per metus turėtų būti gaunama 8,18 (pirmajame dešimtmetyje) – 7,72 (trečiajame dešimtmetyje) mln. m3 likvidinės medienos, pagaminant 3,11–3,44 mln. m3 rąstų, 0,79–0,82 tarinių rąstų, 0,38–0,34 popiermedžių ir 1,14–0,75 mln. m3 malkų.

 

Prof. habil. dr. Romualdas Deltuvas

 

Informacijos šaltinis: www.bmm.lt

Copyright © 2022 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.