Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Vertinga istorija Pamirštas senolis - Lenkaičių ąžuolas

Populiarūs

Pamirštas senolis - Lenkaičių ąžuolas

Ne daug, kas yra girdėję, apie didelį ąžuolą, augusį už  3 km nuo Medingėnų miestelio, Lenkaičių (žem. Lenkate) kaime (Rietavo raj. savivaldybė - administratoriaus prierašas) (kaimo pavadinimo kilmė nuo žemaitiško žodžio lėnkė – įduba, žemuma, įlanka - Gedikos upelio suformuotos daubos). Kiek nustebau, kai vykstant į miško valdą,  paklaustas apie jį, kažkada buvęs Lenkaitiškis, Vytautas Gintalas atsakė - jis ir dabar ten guli. Jo teigimu, apie 6 dešimtmečio pabaigoje, vėjuotą naktį, su dideliu triukšmu griuvęs ąžuolas gerai išliko jo atsiminimuose. Jis neklaidžiodamas, atvedė tiesiai prie jo.

Net ir tiek metų pragulėjusio ąžuolo liekanos, atrodė įspūdingai. Išlikęs apatinės dalies stuobrio skersmuo virš 2 metrų, ilgis 20,1 metrų.  Sunku patikėti, kad apie pusę amžiaus pragulėjęs galiūnas nespėjo visiškai suirti. Tam pasitarnavo jo augavietė, šlaitas ir jo piet kr.-1 300nuolydis pietų pusėn, kuris neleisdavo užsilaikyti drėgmei. Didelė šakų karūna, viršutinę medžio dalį, ilgai laikė pakėlusi nuo žemės. Pagal apatinę medžio dalį sunku identifikuoti, nes išpuvęs kamienas griūvant skilo. Išlikusios dvi dalys: didžioji dalis su viršūne nuvirto pakalnėn pietų kryptimi, mažesnė su stambia apatinė šaka į vakarus. Teko skaityti, kad jis buvęs padegtas ir vidus degęs keletą savaičių. Stuobrio viršutinėje vidinėje dalyje aiškiai matyti ugnies pėdsakai – apanglėjimas. Vietiniai abejoja, kad medis buvo padegtas - greičiausiai, tai žaibo iškrovos pasekmė.

Prisipažinsiu suabejojau: visgi, o jei tai ne tas ąžuolas, gal ką nors sumaišė? Negi per tiek metų, dar ąžuolas nesuiro?

Songailienė Adolfina tiksliau apibrėžė ąžuolo nuvirtimo laiką, jos teigimu tai 1972-73 m. Nuvykus prie jo patvirtino, kad tai tas pats senolis ir kito tokio didelio ąžuolo nėra čia buvę. Kad, galutinai mane įtikintu, patarė apsilankyti Medingėnų mokykloje. Čia, ant koridoriaus sienos, puikavosi puiki, senos nuotraukos reprodukcija, užrašas skelbė, kad ąžuolas onas 300fotografuotas 1957 m. Gerai matosi ąžuolo kamienas, dalis jo sustorėjimo apačioje rytinėje pusėje, drevės viduje, vietinių, ne kartą minėtas staliukas, šone stovintis žmogus, viena šaka jau nuplyšusi, nusinešdama nemažą žievės dryžį nuo drevės rytinio šono.  Ši nuotrauka, patvirtina, kad anksčiau mano gautoje nuotraukos kopijoje iš žurnalo “Naujoji Romuva”, tas pats ąžuolas, prie kurio nusifotografavę Rietaviškiai miškininkai, apie 1938 m. Čia, kiek pasispaudę, ąžuolo drevės angoje stovi penki uniformuoti miškininkai ir vienas lauke, atsirėmęs į kamieną. Tarsi užuomina, kokie šio medžio išmatavimai?

Senų, storų  medžių matavimas nėra paprasta užduotis. Miškininkai stataus medžio kamieno storį matuoja nuo žemės 1,3 m, vadinamame krūtinės aukštyje. Tam reikia įvertinant reljefą kuriame auga matuojamas medis, nuoplėšų, drevių, kelių kamienų, šakų, įvairių gumbų keliamus nelygumus. Dėl šių matavimo ypatumų, net ir Stelmužė, ne taip seniai buvo “patikimai” matuojama 8-9 vyrų glėbiais. Stebina, kad ir dabar daug autoritetingų leidinių šito ir dabar nepamiršta pažymėti, nors padalijus Stelmužės apimtį 9,58 m iš devynių, “vyrų” glėbiai vos viršija metrą, nesunkiai galima numanyti ir kokiame aukštyje jie apkabino kamieną. Net ir dabartinių matuotojų duomenys nors ir ne daug, dažnai šiek tiek skiriasi.

Lenkaičių ąžuolas  minimas Vykinto Vaitkevičiaus knygoje „Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija” - "Tarp Akmenskinės ir Lenkaičių kaimų minimas miškas Gojus, kurio pietiniame pakraštyje, Gedikos upelio šlaite augo šis galiūnas. Medis apie 9 m apimties, išpuvusiu vidumi, kur galėjo sueiti 15 vyrų". Daugiau tikslesnių duomenų, apie šį medį nepavyko rasti.

Suintrigavo apimtis, “apie 9 metrai”, kiek daugiau nei pusmetriu tesiskiriantis nuo  9,58 metrų, Stelmužės apimties matavimų. Žemaičiams punktualumas dažnai apibrėžiamas “valanda šen, valanda ten”, tad matyt ir anksčiau matuojant jį, niekas centimetrais nesismulkino. Gal dar įmanoma tiksliau sužinoti jo buvusį storį naudojant šią nuotrauką?

Pavyko identifikuoti, nuotraukoje, vakarinėje pusėje matomą šaką. Ją išmatavus, gautu masteliu, nesunku pasiskaičiuoti nuotraukoje matomo ąžuolo skersmenį. Tačiau, laikas minėtos šakos nepasigailėjo: be žievės, nupuvusia balana, apirusi mediena, paties medžio svorio deformuota šaka matavimams nebetiko.

lenkaii uolas 300Penki sustoję vyrai, dėl žmonių skirtingų biometrinių duomenų nėra tinkamas būdas kamieno diametrui nustatyti. Matuojant jų krūtines, galvas, ieškant vidutinių šių kūno dalių išmatavimų vargu ar pavyktu patikslinti turimus matavimus.

Nuotraukoje visi matomi Rietavo urėdijos pareigūnai uniformuoti, tad liko tik ieškoti tarpukario Lietuvos miškininkų uniformos standarto aprašymų. Buvusios Plungės miškų urėdijos muziejaus sukauptame archyve “Mūsų girios” 1932 m. antrame numeryje pavyko rasti miškininkų uniformos aprašą. Šiam reikalui geriausiai tiko kepurės standarto reikalavimai, beje, čia pat puikavosi ir jos brėžinys. Be snapelio, sudėjus apatinio ir viršutinio kepurės lankų nurodytus aukščius gauname 9 cm. kepur 300Nuotrauką (nuskanavęs) skaitmenizavęs išdidinau, kepurės lankų 9 centimetrai atitiko nuotraukoje 4 milimetrus, o čia ąžuolas krūtinės aukštyje 16,5 centimetrų.


16,5 / 0,4 * 9 = 372 cm


Būtų galima teigti, Lenkaičių ąžuolas  (3,72 m)  buvo storesnis už Stelmužės ąžuolą (3,5 m) dvidešimt dvejais centimetrais ir iki praėjusio amžiaus septinto dešimtmečio storiausias ąžuolas augo Žemaitijoje, Lenkaičių kaime. Tačiau, bandantys pakartoti mano atliktus skaičiavimus pastebės, kad Lenkaičių ąžuolas apatinėje dalyje buvo labai sustorėjęs, kai priešingai Stelmužės storiausia vieta, kur prasideda šakos. Pridedu ir skaičiavimus matuojant ąžuolo diametrą virš priekinio miškininko kepurės, nes bus nepatenkintų, kad pirmame 1,3 m matavime įtrauktas kamieno apačioje sustorėjimas, tarnavęs ąžuolui, kaip atrama nuo vyraujančių vakarų vėjų.


14,2 / 0,4 * 9 = 320 cm


Visos medžio kamieno rytinės linijos nėra matyti, nes dalis uždengta jo pečiu, tad tiksliai nustatyti  kurioje vietoje matuoti, nėra aišku.

Norintys aplankyti senolį  rasite Lenkaičių kaime, Rietavo savivaldybės teritorijoje, koordinatės WGS 550 48,934 N  220 7,009 E.

Užatlantėje vyksta didelių medžių paieškos varžybos (Big Tree Hunt Contest), tai puikūs būdas skatinantis visuomenę domėtis medžiais. Taisyklės, paprastos, gausiai iliustruotos, jų užpildymui formos, lengvai randamos internete. Matuojami trys pagrindiniai parametrai: kamieno apimtis (perimetras), aukštis ir ¼ lajos plotis, juos susumavus gaunamas galutinis medžio įvertis. Nacionalinės matavimo metodikos, matuojant šiuos parametrus, dažnai šiek tiek skiriasi. Formoje užrašoma medžio rūšis, amžius,jo augimo vieta, atradėjo duomenys. Duomenys įtraukiami į medžių savadą (registrą). Puikus būdas entuziastams įsiamžinti, tampant tarsi surasto medžio krikštatėviais. Periodiškai permatuojant šiuos parametrus sekama medžio augimo eiga, tuo pačiu užimama vieta savade, įvairios brandos, tarp jų pasiektas medžio augimo apogėjus - gamtinė branda.

Teko gerokai paieškoti Lietuviškos metodikos, tokiems išskirtiniams medžiams matuoti. Apvaliosios medienos, bei nenukirsto miško matavimo ir tūrio nustatymo taisyklės, skirtos žaliavinei medienai ir miškui matuoti, visapusiškam medžio eksterjerui įvertinti, nėra tinkamos, nes neapibrėžtas lajos matavimas. Aplinkosaugos informacijos centras yra paruošęs paminklinių medžių matavimo metodiką ir patalpinęs internete. Tačiau vargu ar ja naudojantis galima pakankamai tiksliai atlikti matavimus. Čia neaprašyti matavimai augavietėje esant nuolydžiui, asimetriškos (netaisyklingos) lajos projekcijos matavimas, ypatumai matuojant apimtį su gumbais, šakomis drevėmis. Abiejose metodikose neskaičiuojamas galutinio medžio įvertis – taškų sumą, kuri lemia, jo rūšies, savade užimamą vietą.

Galbūt, kai kam nepatiks, kad priverčiau suabejoti Stelmužės ąžuolo, storiausio medžio Lietuvoje titulu, kol dar stovėjo šis ąžuolas Žemaitijoje, tačiau šio rašiniu tikslas, ne vien tik priminti apie užmirštą galiūną, bet paskatinti visuomenę dėmėtis, šiais unikaliais gamtos paminklais ir medžiais, kurie laikui bėgant stos jų vieton. Būtina rinkti išlikusius pasakojimus apie juos, vaizdinę medžiagą, jų išmatavimus, kol jie dar žaliuoja, kad jų neištiktu Lenkaičių ąžuolo likimas, kad jiems nustojus ošti, nereiktu spėlioti ir įvairias šalutiniais būdais bandyti atkurti išmatavimus, ypatybes, išėjimo laiką.

Pabaigai, dėkoju lenkaitiškiams Vytautui Gintalui, Songailienei Adolfinai už pagalbą nustatant šio medžio vietą, suteiktas žinias ir buvusios Plungės miškų urėdijos metraštininkui  Pranui Radikui už suteiktą galimybę naudotis žurnalo “Mūsų girios” archyvu.


Vygandas Kungys vygandas kungys 300

 

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.