Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Medis kraštovaizdyje Angliški sodai ir parkai – tobulas kraštovaizdžio architektūros pavyzdys

Populiarūs

Angliški sodai ir parkai – tobulas kraštovaizdžio architektūros pavyzdys

angliskasis sodas

Shutterstock nuotr.

Kraštovaizdžio architektūra – senas tradicijas turinti profesija. Jos pagrindinis tikslas – kurti viešąsias lauko erdves, kurios būtų draugiškos aplinkai, patogios visuomenei ir malonios akiai. Vis dėlto amatas dabartinį vardą gavo tik XIX amžiuje. Bėgant amžiams rūmų parkai iš aukštuomenės simbolio virto šalies paveldu ir pasididžiavimu, o labiausiai savo sodais ir parkais Europoje gali anglai.

Parkas – statuso ženklas

Kraštovaizdžio architektūra savo istoriją pradeda dar prieš Kristų. Keičiantis valdžioms ir valstybių sienoms kai kurie parkai išliko iki šių dienų, džiugindami vietos gyventojus ir turistus. Pirmutinis parkus projektuojančio žmogaus uždavinys – išsiaiškinti esamas sąlygas ir kūrinį tverti atsižvelgiant į ekologines, geologines ir visuomenines sąlygas. Pastarosios per šimtmečius labiausiai kito.

Seniau samdyti kraštovaizdžio architektus sodams šalia savo rūmų galėjo tik karaliai ir aristokratai, todėl parkas tapo tarsi gėrybėmis pertekusio ir visuomenės pagarbos nestokojančio gyvenimo dalis. Sodui šalia namų įgavus tokią simbolinę reikšmę, jis tapo geidžiamu statuso simboliu ir aplinką aristokratų stiliumi jau įsirengdavo ir prasigyvenę pirkliai, įnešdami sumaištį į nusistovėjusių luomų apibrėžtį. Dabar parkai prieinami ne tik išimtinai aukštuomenei. Daug kur jie atviri visiems gyventojams dykai arba už tam tikrą mokestį.

Iš tiesų visi žmonės formuoja kraštovaizdį savo kasdiene veikla: žemę raižo keliais ir takais, kerta miškus, pievose gano gyvulius, ir taip kraštovaizdis kuriamas gaivališkai.

angliskaji soda1

Foto: Žurnalas „Miškai“

Profesionalus ir tikslingas kraštovaizdžio formavimas apima parkų, miestų dizainą, taip pat sklypų projektavimą, poilsio zonų planavimą, įtraukiant ir geriausiai atskleidžiant vaizdingas vietoves. Parkai iš klasikinių peizažų Viena kraštovaizdžio architektūros sąvokų yra angliškasis sodas. Tai kraštovaizdžio parko stilius, susiformavęs Britanijoje XVIII a. ir išplitęs po Europą, išstumdamas formalesnį, labiau simetrišką XVII a. prancūziškąjį sodą, vyravusį iki tol senajame žemyne.

Anglų sodas – tai tarsi tobulas gamtos vaizdelis. Dažnai angliškojo kraštovaizdžio parkų kūrėjus įkvėpdavo Klodo Loraino ir Nikolia Pusė paveikslai, kiti minčių sėmėsi iš klasikinių kinų sodų Rytuose,apie kuriuos įspūdžių parveždavo Europos keliautojai. Angliškasis sodas dažniausiai supdavo ežerėlį, šalia medžių santalkų driekdavosi pievų plotai. Atokvėpio vieta angliškasis sodas tapdavo klasikinių tikybų šventovių papėdėse, į savo visumą įtraukdavo gotikinius griuvėsius, tiltus ir kitokią vaizdingą architektūrą, projektuotą siekiant atkurti idilišką kaimo kraštovaizdį. Šis stilius turėjo didžiulę įtaką formuojant viešuosius parkus, kurie pasaulyje pradėti kurti XIX amžiuje.

angliskaji soda2

Foto: Žurnalas „Miškai“

Anglai save vadina sodininkų tauta. Mėgstą dirbti žemę ir formuoti kraštovaizdį, jie sukūrė didelę parkų įvairovę tiek miestuose, tiek užmiesčiuose ir kaimo sodybose. Pažvelgus į jų gyvenimą šiandien, iš tiesų matyti polinkis į sodininkystę. Britai gyvena nuosavuose namuose, kurių puošmena ir pasididžiavimas – jų sodelis. Tai pokalbio tema kaimynams, užsiėmimas laisvomis valandomis, didesnė nekilnojamojo turto vertė ir dar vienas akstinas vartoti. Parduotuvėse gausu detalių darželiui puošti, o į miesto šiukšlių rūšiavimo sistemą atskirai įtrauktos žalios sodininkystės atliekos.

Angliškojo sodo genijus

Anglijoje žymiausiu kraštovaizdžio architektu laikomas Lancelotas Braunas, kitaip dar žinomas pravarde Braunas Gabusis (Capability Brown). Jis suprojektavo daugybę parkų visoje Jungtinėje Karalystėje, ir dažnas jų yra laikomas valstybės paveldu bei atviras vietos gyventojams ir turistams. L. Braunas gyveno ir dirbo XVIII a., iki šiol minimas kaip didis anglų sodininkas. Iš 170 jo projektuotų parkų dauguma iki šiol išsaugoti. Dalis paversti golfo aikštynais, mat būdingas Brauno dizaino bruožas buvo atvirų erdvių ir vešlios vejos gausa parkuose. Jo įtaka buvo tokia milžiniška, kad L. Brauno indėlis į anglišką kraštovaizdžio stilių toli pralenkė jo pirmtakų Čarlzo Bridžmano ir Viljamo Kento pastangas.

L. Braunas dirbo drauge su V. Kentu Bukinghempšyre ir buvo jo mokinys, nors vėliau net Kento gyvenimo tyrinėtojai pripažino mokinį pralenkus savo mokytoją. Pravardė Braunui prilipo dėl jo pamėgimo šnekėti apie šalies dvarus ir jiems priklausančius parkus kaip apie neribotą erdvę tobulinti. L. Brauno kūrybos ir asmenybės šlovė viršūnę pasiekė jam mirus. Vėliau kraštovaizdžio architektas buvo kiek primirštas, o iki 1880 m. jo atminimą visai uždengė dulkės. XX a. Braunas atrastas iš naujo ir pripažintas angliško sodo genijumi. Pats parkų dizaineris save apibūdino kaip „vietų darytoją“, o ne kraštovaizdžio architektą.

angliskaji soda3

Foto: Žurnalas „Miškai“

Vienas iš gabiojo Brauno projektų – lordų Burghley namų sodas senovinio Anglijos miestelio Stamfordo pašonėje. Įėjimas į parką, kitaip nei į rūmus ar skulptūrų sodą, nemokamas. Daugiau kaip 809 ha plotą prižiūri nedidelė miškininkų ir sodininkų komanda. Jų tikslas – išlaikyti žymiojo architekto kūrinį kuo autentiškesnį, todėl parke netrūksta labai senų medžių, kurie jau vargiai bepuošia kraštovaizdį. Vis tik jų niekas nepjauna, o verčiau aptveria, saugodami lankytojus nuo nelaimingų atsitikimų, ir laukia natūralaus jų sunykimo. Visai šalia senųjų galiūnų ar dar gyvybe trykštančių medžių matyti po vieną ar du tos pačios rūšies sodinukus – tai nauja medžių karta, pakeisianti senuosius, sodintus dar paties L. Brauno.

Siekia išsaugoti pirmykštį vaizdą

Burghley parkas suformuotas dviem etapais: pradėję 1680 m. po dvidešimties metų darbus didžiuliame parke baigė Džordžas Londonas ir Henris Vaisas. Jiedu darbavosi formuodami medžių alėjas per visą parką, kaip diktavo tų dienų mada, vyravusi žemyninėje Europoje. Šis stilius vadinamas ašiniu formalizmu. Alėjose buvo susodinta daugiau kaip penki tūkstančiai medžių, daugiausia naudojant du olandiškus paprastosios liepos klonus. Pirmasis iš klonų, pavadintas „Pallida“, yra labiau netvarkingos formos medis, tačiau turi šviesiai žalius ir amarams atsparius lapus bei gausiai žydi. Antrasis liepos klonas, pavadintas „Svarte Linde“, pasižymi aukšta didinga forma, tačiau žydi menkiau ir lapai blankesni, be to, įsibėgėjus vasarai ją apipuola amarai.

Kita Dž. Londono ir H. Vaiso sodui parinkta rūšis buvo saldusis kaštonas. Visiškai subrendęs medis yra nuostabios formos, žavi kamštine žieve ir auksinių žiedų spurgais, masinančiais bites. Dalis šių medžių vis dar puošia Burghley rūmų sodą. Kai kuriems iš jų nuplėšta žievė, kai į parką nukrito 227 kg sverianti bomba, 1940-aisiais išmesta iš vokiečių bombonešio, grįžtančio iš antskrydžio. XVIII a. antroje pusėje rūmus valdęs grafas pasamdė L. Brauną. Šis nušlavė didžiumą alėjų, užsodintų Londono ir Vaiso, ir performavo parką vis labiau tuo laiku įsigalinčiu arkadiniu stiliumi. Naujoviškai projektuodamas sodą jis suplakė tarpusavyje visus tris labiausiai jo architektūroje pamėgtus elementus: juostą medžių aplink parką teritorijos riboms pabrėžti, išsiraičiusį ežerą ir grupeles medžių nuganytoje vejoje. Sodindamas medžių telkinukus jis teikė pirmenybę angliškiesiems ąžuolams, kurių ir šiandien galima pamatyti Burghley parke.

angliskaji soda4

Shutterstock nuotr.

L. Braunas buvo nepakartojamas sodininkas ir puikiai parinko medžių rūšis pagal esamą dirvožemį. Jo sodinti ąžuolų gojeliai esti sunkesniame dirvožemyje, o ne lengvesniame ir greičiau drėgmę atiduodančiame kalkakmenio-smėlio grunte, kuris vyrauja šiaurinėje parko dalyje.

Menksta ąžuolai

Daug subrendusių angliškųjų ąžuolų (Quercus robur) pietų ir rytinėje Anglijoje skursta, nyksta ir miršta. Tai pastebėta dar septintajame dešimtmetyje, išimtimi netapo ir Burghley parko ąžuolai. Aprašyti du nykimo būdai: pirmuoju atveju medžiai miršta lėtai gesdami, pastebima lapų chlorozė, kupolo retėjimas, galiausiai mediena apmiršta. Spėjama, kad tai gali vykti dėl kelių priežasčių: kenkėjų puolimo, menko drėkinimo, pokyčių dirvožemyje ir klimato kaitos. Taip medis nyksta daug metų, tačiau pasitaiko ir ąžuolų būklės pagerėjimų, kai medis atsigauna ir ima toliau augti. Ne per seniausiai pastebėta kitokia ąžuolų nykimo eiga. Žemutinėje kamieno dalyje atsiveria juodos šlapiuojančios dėmės. Šitoks nykimas daug greičiau pažeidžia medį, ąžuolas miršta per penkerius metus.

angliskaji soda5

Shutterstock nuotr.

Miško tyrėjai šio nykimo priežastimi laiko bakteriją, rastą minėtose kamieno juodose dėmėse, prie nykimo prisideda ir anksčiau išvardyti veiksniai. Burghley parke yra nuo abiejų ligų kenčiančių ąžuolų. Nykimo požymių matyti tiek ant Gabiojo Brauno 1870-aisiais sodintų, tiek ant jaunesnių medžių. Be ąžuolų, Burghley parke yra ir kitų dėmesį traukiančių medžių – kad ir senutė didžialapė liepa, išlikusi dar iš XVI a. antrosios pusės. Taip pat parką puošia jaunesnis, bet ypač stambus rytietiškas platanas, didžioji sekvoja ir Libano kedras. Burghley rūmų valdytojų uždavinys yra išsaugoti kraštovaizdį tokį, koks jis buvo paveldėtas iš pirmųjų parko kūrėjų ir L. Brauno. To siekiama išsaugant kaip įmanoma daugiau medžių ir kiek galima ilgiau.

Lina Rumbutytė, "Miškai"
2012 m. lapkričio 22 d. 14:25


DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/angliski-sodai-ir-parkai-tobulas-krastovaizdzio-architekturos-pavyzdys.d?id=60052109#ixzz2D2IcoKAk

Lina Rumbutytė, "Miškai"

 

Informacijos šaltiniai: www.zurnalasmiskai.lt  ir www.grynas.lt

Siekia išsaugoti pirmykštį vaizdą

Burghley parkas suformuotas dviem etapais: pradėję 1680 m. po dvidešimties metų darbus didžiuliame parke baigė Džordžas Londonas ir Henris Vaisas. Jiedu darbavosi
formuodami medžių alėjas per visą parką, kaip diktavo tų dienų mada, vyravusi žemyninėje Europoje. Šis stilius vadinamas ašiniu formalizmu. Alėjose buvo susodinta daugiau kaip penki tūkstančiai medžių, daugiausia naudojant du olandiškus paprastosios liepos klonus. Pirmasis iš klonų, pavadintas „Pallida“, yra labiau netvarkingos formos medis, tačiau turi šviesiai žalius ir amarams atsparius lapus bei gausiai žydi. Antrasis liepos klonas, pavadintas „Svarte Linde“, pasižymi aukšta didinga forma, tačiau žydi menkiau ir lapai blankesni, be to, įsibėgėjus vasarai ją apipuola amarai.

Kita Dž. Londono ir H. Vaiso sodui parinkta rūšis buvo saldusis kaštonas. Visiškai subrendęs medis yra nuostabios formos, žavi kamštine žieve ir auksinių žiedų spurgais, masinančiais bites. Dalis šių medžių vis dar puošia Burghley rūmų sodą. Kai kuriems iš jų nuplėšta žievė, kai į parką nukrito 227 kg sverianti bomba, 1940-aisiais išmesta iš vokiečių bombonešio, grįžtančio iš antskrydžio. XVIII a. antroje pusėje rūmus valdęs grafas pasamdė L. Brauną. Šis nušlavė didžiumą alėjų, užsodintų Londono ir Vaiso, ir performavo parką vis labiau tuo laiku įsigalinčiu arkadiniu stiliumi. Naujoviškai projektuodamas sodą jis suplakė tarpusavyje visus tris labiausiai jo architektūroje pamėgtus elementus: juostą medžių aplink parką teritorijos riboms pabrėžti, išsiraičiusį ežerą ir grupeles medžių nuganytoje vejoje. Sodindamas medžių telkinukus jis teikė
pirmenybę angliškiesiems ąžuolams, kurių ir šiandien galima pamatyti Burghley parke.

L. Braunas buvo nepakartojamas sodininkas ir puikiai parinko medžių rūšis pagal esamą dirvožemį. Jo sodinti ąžuolų gojeliai esti sunkesniame dirvožemyje, o ne lengvesniame ir greičiau drėgmę atiduodančiame kalkakmenio-smėlio grunte, kuris vyrauja šiaurinėje parko dalyje.

Menksta ąžuolai

Daug subrendusių angliškųjų ąžuolų (Quercus Robur) pietų ir rytinėje Anglijoje skursta,
nyksta ir miršta. Tai pastebėta dar septintajame dešimtmetyje, išimtimi netapo ir Burghley parko ąžuolai. Aprašyti du nykimo būdai: pirmuoju atveju medžiai miršta lėtai gesdami, pastebima lapų chlorozė, kupolo retėjimas, galiausiai mediena apmiršta. Spėjama, kad tai gali vykti dėl kelių priežasčių: kenkėjų puolimo, menko drėkinimo, pokyčių dirvožemyje ir klimato kaitos. Taip medis nyksta daug metų, tačiau pasitaiko ir ąžuolų būklės pagerėjimų, kai medis atsigauna ir ima toliau augti. Ne per seniausiai pastebėta kitokia ąžuolų nykimo eiga. Žemutinėje kamieno dalyje atsiveria juodos šlapiuojančios dėmės. Šitoks nykimas daug greičiau pažeidžia medį, ąžuolas miršta per penkerius metus.

Miško tyrėjai šio nykimo priežastimi laiko bakteriją, rastą minėtose kamieno juodose dėmėse, prie nykimo prisideda ir anksčiau išvardyti veiksniai. Burghley parke yra nuo abiejų ligų kenčiančių ąžuolų. Nykimo požymių matyti tiek ant Gabiojo Brauno 1870- aisiais sodintų, tiek ant jaunesnių medžių. Be ąžuolų, Burghley parke yra ir kitų dėmesį traukiančių medžių – kad ir senutė didžialapė liepa, išlikusi dar iš XVI a. antrosios pusės. Taip pat parką puošia jaunesnis, bet ypač stambus rytietiškas platanas, didžioji sekvoja ir Libano kedras. Burghley rūmų valdytojų uždavinys yra išsaugoti kraštovaizdį tokį, koks jis buvo paveldėtas iš pirmųjų parko kūrėjų ir L. Brauno. To siekiama išsaugant kaip įmanoma daugiau medžių ir kiek galima ilgiau.



DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/angliski-sodai-ir-parkai-tobulas-krastovaizdzio-architekturos-pavyzdys.d?id=60052109#ixzz2CzW65SMY

Kraštovaizdžio architektūra savo istoriją pradeda dar prieš Kristų. Keičiantis valdžioms ir valstybių sienoms kai kurie parkai išliko iki šių dienų, džiugindami vietos gyventojus ir turistus. Pirmutinis parkus projektuojančio žmogaus uždavinys – išsiaiškinti esamas sąlygas ir kūrinį tverti atsižvelgiant į ekologines, geologines ir visuomenines sąlygas. Pastarosios per šimtmečius labiausiai kito.

Seniau samdyti kraštovaizdžio architektus sodams šalia savo rūmų galėjo tik karaliai ir aristokratai, todėl parkas tapo tarsi gėrybėmis pertekusio ir visuomenės pagarbos nestokojančio gyvenimo dalis. Sodui šalia namų įgavus tokią simbolinę reikšmę, jis tapo geidžiamu statuso simboliu ir aplinką aristokratų stiliumi jau įsirengdavo ir prasigyvenę pirkliai, įnešdami sumaištį į nusistovėjusių luomų apibrėžtį. Dabar parkai prieinami ne tik išimtinai aukštuomenei. Daug kur jie atviri visiems gyventojams dykai arba už tam tikrą mokestį.

Iš tiesų visi žmonės formuoja kraštovaizdį savo kasdiene veikla: žemę raižo keliais
ir takais, kerta miškus, pievose gano gyvulius, ir taip kraštovaizdis kuriamas gaivališkai.

Anglai save vadina sodininkų tauta. Mėgstą dirbti žemę ir formuoti kraštovaizdį, jie sukūrė didelę parkų įvairovę tiek miestuose, tiek užmiesčiuose ir kaimo sodybose. Pažvelgus į jų gyvenimą šiandien, iš tiesų matyti polinkis į sodininkystę. Britai gyvena nuosavuose namuose, kurių puošmena ir pasididžiavimas – jų sodelis.
Citata

Profesionalus ir tikslingas kraštovaizdžio formavimas apima parkų, miestų dizainą, taip pat sklypų projektavimą, poilsio zonų planavimą, įtraukiant ir geriausiai atskleidžiant vaizdingas vietoves. Parkai iš klasikinių peizažų Viena kraštovaizdžio architektūros sąvokų yra angliškasis sodas. Tai kraštovaizdžio parko stilius, susiformavęs Britanijoje XVIII a. ir išplitęs po Europą, išstumdamas formalesnį, labiau simetrišką XVII a. prancūziškąjį sodą, vyravusį iki tol senajame žemyne.

Anglų sodas – tai tarsi tobulas gamtos vaizdelis. Dažnai angliškojo kraštovaizdžio parkų kūrėjus įkvėpdavo Klodo Loraino ir Nikolia Pusė paveikslai, kiti minčių sėmėsi iš klasikinių kinų sodų Rytuose,apie kuriuos įspūdžių parveždavo Europos keliautojai. Angliškasis sodas dažniausiai supdavo ežerėlį, šalia medžių santalkų driekdavosi pievų plotai. Atokvėpio vieta angliškasis sodas tapdavo klasikinių tikybų šventovių papėdėse, į savo visumą įtraukdavo gotikinius griuvėsius, tiltus ir kitokią vaizdingą architektūrą, projektuotą siekiant atkurti idilišką kaimo kraštovaizdį. Šis stilius turėjo didžiulę įtaką formuojant viešuosius parkus, kurie pasaulyje pradėti kurti XIX amžiuje.

Anglai save vadina sodininkų tauta. Mėgstą dirbti žemę ir formuoti kraštovaizdį, jie sukūrė didelę parkų įvairovę tiek miestuose, tiek užmiesčiuose ir kaimo sodybose. Pažvelgus į jų gyvenimą šiandien, iš tiesų matyti polinkis į sodininkystę. Britai gyvena nuosavuose namuose, kurių puošmena ir pasididžiavimas – jų sodelis. Tai pokalbio tema kaimynams, užsiėmimas laisvomis valandomis, didesnė nekilnojamojo turto vertė ir dar vienas akstinas vartoti. Parduotuvėse gausu detalių darželiui puošti, o į miesto šiukšlių rūšiavimo sistemą atskirai įtrauktos žalios sodininkystės atliekos.

Angliškojo sodo genijus

Anglijoje žymiausiu kraštovaizdžio architektu laikomas Lancelotas Braunas, kitaip dar žinomas pravarde Braunas Gabusis (Capability Brown). Jis suprojektavo daugybę parkų visoje Jungtinėje Karalystėje, ir dažnas jų yra laikomas valstybės paveldu bei atviras vietos gyventojams ir turistams. L. Braunas gyveno ir dirbo XVIII a., iki šiol minimas kaip didis anglų sodininkas. Iš 170 jo projektuotų parkų dauguma iki šiol išsaugoti. Dalis paversti golfo aikštynais, mat būdingas Brauno dizaino bruožas buvo atvirų erdvių ir vešlios vejos gausa parkuose. Jo įtaka buvo tokia milžiniška, kad L. Brauno indėlis į anglišką kraštovaizdžio stilių toli pralenkė jo pirmtakų Čarlzo Bridžmano ir Viljamo Kento pastangas.



DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/angliski-sodai-ir-parkai-tobulas-krastovaizdzio-architekturos-pavyzdys.d?id=60052109#ixzz2CzVCgGRB

Kraštovaizdžio architektūra – senas tradicijas turinti profesija. Jos pagrindinis tikslas – kurti viešąsias lauko erdves, kurios būtų draugiškos aplinkai, patogios visuomenei ir malonios akiai. Vis dėlto amatas dabartinį vardą gavo tik XIX amžiuje. Bėgant amžiams rūmų parkai iš aukštuomenės simbolio virto šalies paveldu ir pasididžiavimu, o labiausiai savo sodais ir parkais Europoje gali anglai.

Parkas – statuso ženklas



DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/angliski-sodai-ir-parkai-tobulas-krastovaizdzio-architekturos-pavyzdys.d?id=60052109#ixzz2CzUv9GdI

Kraštovaizdžio architektūra – senas tradicijas turinti profesija. Jos pagrindinis tikslas – kurti viešąsias lauko erdves, kurios būtų draugiškos aplinkai, patogios visuomenei ir malonios akiai. Vis dėlto amatas dabartinį vardą gavo tik XIX amžiuje. Bėgant amžiams rūmų parkai iš aukštuomenės simbolio virto šalies paveldu ir pasididžiavimu, o labiausiai savo sodais ir parkais Europoje gali anglai.

Parkas – statuso ženklas



DELFI Jums tiekia kokybišką nemokamą turinį. Jūs atsidėkotumėte mums, jei dalintumėtės šiuo tekstu siųsdami jo nuorodą, o ne kopijuodami tekstą. http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/angliski-sodai-ir-parkai-tobulas-krastovaizdzio-architekturos-pavyzdys.d?id=60052109#ixzz2CzUv9GdI
Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.