Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Požiūris Kasparas Pocius: Už miestą, parkus ir vaizduotę

Populiarūs

Kasparas Pocius: Už miestą, parkus ir vaizduotę

Rusnės Marčėnaitės nuotrauka

Vilnių užliejus alsiems vasaros karščiams, vienintele priebėga, gelbėtoju nuo kaitros ir nuo dulkių lieka medžiai ir jų pavėsis – tai, ką jau tarsi banalu vadinti žaliaisiais miesto plaučiais. Deja, miestas, ilgai istorijoje ir savųjų piliečių sąmonėje figūravęs kaip žalias miestas, praranda savo veidą. Susidaro įspūdis, kad žaluma, medžiai ir žalieji miesto plotai nusilenkia valdingos dabarties dvasiai ir nebeturi jėgų priešintis jau ne vienus metus vykstančiai želdynų naikinimo kampanijai, tam protą ir vaizduotę atimančiam vajui, apimančiam mūsų miestų valdžios kabinetus ir koridorius.

Darosi liūdna, kai gyvybinius mūsų miestams sprendimus priima žmonės, neturintys nei ateities miesto vizijos, nei elementarios vaizduotės. Žmonės, tarsi nepaliekantys savo kabinetų, namo keliaujantys juos nuo aplinkos ir nuo viešumos izoliuojančiais automobiliais. Neoliberaliame politiniame režime jie tarsi įkūnija homo oeconomicus vaidmenį, kurį savo tekstuose aptarė prancūzų rašytojas ir filosofas George'as Bataille'us, teigęs, kad ekonominė žmogaus logika, jo savanaudiški, individualūs interesai kuria prarają tarp jo ir savaime turtingos, dosniai savo turtais su mumis visais besidalijančios gamtos. Ta praraja, kaip dabar pastebime, skiria ne tik žmogų nuo gamtos, bet ir sąmoningą miesto gyventojų dalį nuo sparčiai nuo mūsų besitraukiančią ateitį lemiančios valdžios bei tų, kurie dėl šventos ramybės ir tvarkos tos valdžios sprendimus palaiko.

Rusnės Marčėnaitės nuotrauka

Kai prisijungiau prie už Sapiegų parko išsaugojimą kovojančios grupės, viena jos dalyvė pasakė: „A, buvome susitikę mitinge dėl Lukiškių aikštės liepų.“ Taip, abejingas valdžios elgesys neišvengiamai prisideda prie protestų istorijos kūrimo, leidžia susitikti tokiems žmonėms, kurie kasdienybėje nesusitiktų išvis, o galbūt būtų nesutaikomi priešai. Protestas leidžia labai skirtingiems individams angažuotis tikslui, kuris juos priverčia nebesėdėti namuose, rūpintis ateitimi, kuri gali neateiti, jei bus palikta savieigai. Naujose politinėse teorijose protesto politika vadinama mažąja politika – tai reiškia toli gražu ne mūsų visų sumažėjimą ar susmulkėjimą, o greičiau bendruomenių atsiribojimą nuo didžiosios politikos, reprezentacinės valdžios kabinetų ir koridorių logikos bei pasipriešinimą šiai logikai. Šį mažosios politikos procesą įgalina mūsų tapsmas ta už savo bendrą tikslą kovojančia mažuma, be kurios viską lemia tik valdžios ir verslo kuriamos miesto tvarkos strategijos. Kovotojų mažuma, kuri išlaiko potencialą didėti ir tapti miesto tvarkymo pokyčių lėmėja – juk turbūt apie savo išlikimą, ateitį, sveikatą ir orumą svajoja net tie, kuriems laikas, darbų našta ir laikinas atsitvėrimas nuo pasaulio reikalų neleidžia dalyvauti kovose ar netgi sužinoti, kad jos vyksta. Negalvokite, kad parko ateitis tokiems žmonėms nerūpi. Jie čia pat, šalia mūsų ir su mumis.

Gabijos Gorobecos nuotrauka

Sapiegų parkas yra viena tų zonų, dėl kurių mums toks brangus Antakalnis.

Viena mūsų draugė išsikraustė į kitą rajoną, pastebėjusi šalia jos namo kertamus medžius, o dabar su nerimu laukiame, kol kas nors iš apie ateitį galvoti nelinkusių mūsų kaimynų paskambins į savivaldybę ir paprašys nukirsti porą jiems saulę užstojančių medžių. Kai norisi kirsti, kabinetiniams portfelių pilotams tereikia vieno atskiro skambučio, visiems kitiems tokia savivalė tampa lemtimi, kai į jokius protestus nekreipiama dėmesio. Lemtimi greit taps ir Sapiegų parko medžių išnaikinimas. Apie miesto valdžios vizijas toje vietoje kurti barokinius parkus ir sunaikinti dabartinę žalumą kalbėta ir dėl jos ginčytasi tiek daug, kad net neverta tęsti šios temos. Man atrodo, galima kalbėti apie ką kita – apie tas principines nuostatas, kurios gimsta kovotojų galvose.

Pirmoji nuostata yra noras priešintis pačiai mums primestos tvarkos idėjai. Kodėl mums turi patikti sterili tvarka, kai iš miesto šalinama žaluma, apleistos erdvės, kai stebėtojo akis gali apimti visą horizontą ir už nieko neužkliūti? Tvarkos reikalaujanti sąmonė yra totalitarinė, viską kontroliuoti siekiančio paranojiko sąmonė. Vaizduotės erdvė yra ir atvira, ir kartu slapta, ji neatsiejama nuo užkaborių ir užkampių, nuo erdvių, kuriose gali svajoti, kurti, eksperimentuoti, nuo erdvių, kuriose nesi stebimas. Viena tokių erdvių Vilniuje – Paupys, kuris prieš daugiau nei dešimtmetį dar buvo ta Jurgio Kunčino ir daugybės kitų užgyventa gamyklų griuvėsių erdvė, gerai matoma nuo Bernardinų kapinių šlaito, kone poetiškiausios vietos visame Vilniuje. Dabar tas vaizdas yra visiškai suardytas, o mūsų vaizduotę griauna ir naikina absoliutus sterilumas. Laisva mintis, poezija, dvasia tokioje aplinkoje gyvuoti nebegali. Ir neoliberalios plėtros vykdytojų svajonės parduoti viską, ką galima parduoti, tampa Bikfordo siūlu – Užupis niekada neatrodė toks nepatrauklus kaip dabar.

Tas principinis neatitikimas tarp iš viršaus nuleistos tvarkos ir vaizduotės skatina mus kurti alternatyvius žemėlapius, kovose kurti naujus gyvenimo scenarijus. Galime prisiminti radikalių pažiūrų amerikiečių autoriaus Hakimo Bey'aus laisvosios autonominės zonos idėją – tai zona ir jos gyventojai, bandantys pasprukti nuo kontroliuotojų kuriamo jų gyvenimo scenarijaus, išlaikyti šią erdvę vaizduotei, bendrumui, sau ir visiems čia ateinantiems.

Mariaus Matulevičiaus nuotrauka

 

Mariaus Matulevičiaus nuotrauka

Labiausiai su tokia autonomine zona miestiečių sąmonėje ilgą laiką siejosi mistine aura apsuptas Užupis, tačiau jau daugiau nei dešimtmetį jo aura yra žuvusi – menui žadama laisvė šiuolaikiniame pasaulyje tampa labiausiai nekilnojamojo turto plėtotojus viliojančia preke. Galios centrams pasiglemžus Reformatus lieka Petro Cvirkos skveras ir Sapiegų parkas, kurie dar gali išlaikyti savo autonomiją, savo laisvę. Norėdami priešintis primestos tvarkos logikai privalome kovoti už nesterilaus parko, parko, kuriame, pasak gamtininko Mariaus Čepulio, atsirastų vietos ir lakštingalai, vaizdinį. Paradoksalu, bet siekdami pokyčių į gera turime nieko nekeisti – siekti, kad parkas NEBŪTŲ perkuriamas, pertvarkomas iš viršaus, kad joje įsikūrusiai ekosistemai būtų leista gyvuoti toliau, nes dabartinės kabinetų žmonių vizijos ne kuria, o naikina mūsų visų ateitį. Ta ateitis susijusi su gaiviu oru, kvepiančiais medžiais, giedančiais paukščiais ir laimingais parke besilankančiais žmonėmis.

Tokie žmonės žvelgia į mus iš praėjusį penktadienį parke atidarytoje parodoje „Sapiegų parkas ir aš“ eksponuojamų nuotraukų. Šiose nuotraukose, kurias organizatoriams atsiuntė eiliniai parko lankytojai, tarsi laikinojoje autonominėje zonoje bandoma kurti realybę visiškai atitinkantį žemėlapį, priešingą tam, kuris braižomas į nieką neatsižvelgiančių biurokratų. Jame atsispindi skirtingų žmonių, gyvūnų, aplinkos, metų laikų kaitos tarpusavio ryšys, kuris būtų suardytas kartu su tokiu parku, koks jis dabar yra. Konkretus, atviras, leidžiantis kvėpuoti. Parodoje iškabinti susirūpinusių miestiečių atsiliepimai liudija dabartinės akimirkos svarbą, būtinybę kovoti už mūsų miestą, už mūsų bendrą vaizduotę, už mūsų ir mūsų vaikų ateitį. Akivaizdu, kad už tą ateitį mums dar teks pakovoti, kaip ir už miestą, kurio realybė atitinka visų jame gyvenančių žmonių, gyvūnų ir medžių poreikius.  

Kasparas Pocius yra filosofas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas

Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.