Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Draugiškas gamtai gyvenimo būdas Natūralioji higiena: kaip galime sau padėti?

Populiarūs

Natūralioji higiena: kaip galime sau padėti?

Naturali higiena 01Ligų nėra, o visa tai, ką vadiname susirgimais, atvirkščiai, yra procesas, kurį tik sveikas organizmas gali vykdyti – kiek keistokas mūsų ausiai teiginys, tiesa? „Pone, padėkokite savo vėžiui, jei ne jis, jūs jau būtumėt seniai mirusi“, – dar nuostabiau skamba kažkada gydytojo Herberto Šeltono ištarti žodžiai. Toks Natūraliosios higienos atstovų požiūris kartu ir glumina, ir žadina smalsumą. Todėl tuo pasidomėti tikrai verta, juolab kad nuo to ne maža dalimi priklauso ir atitinkamas poveikis mus supančiai aplinkai: kuo sveikiau gyvensime ir kuo daugiau naudosime natūralių maisto produktų bei buities daiktų, tuo būsime draugiškesni gamtinei aplinkai ir mažiau ją žalosime.

Pagrindinė idėja, kuria remiasi visas Natūraliosios higienos mokymas, skelbia, kad mūsų kūnas yra tobula, harmoningai veikianti visuma, gebanti savarankiškai reguliuoti visus joje vykstančius procesus. Jei tik mokame įsiklausyti į jos balsą ir leidžiame šiai veikti, galime išvengti gausybės negalavimų.

Kad geriau suvoktume tai, ką mes vadiname liga, o higienistai – kūno pastangomis atkurti natūralią pusiausvyrą, turime žengti žingsnelį atgal. Čia itin didelis vaidmuo tenka mitybai. Tačiau, kaip teigia bene garsiausias XX a. dietologas, gydytojas H. Šeltonas, mityba ir maistas neturėtų būti tapatinami. Įprastai manoma, kad nesvarbu, kokį maistą organizmas vartoja, svarbiausia, kad jo būtų pakankamai, kad būtų skanu ir daug. Viena yra suvalgyti didelį kiekį skanaus maisto, o visai kas kita – gauti iš jo reikiamų medžiagų ir reikiamos energijos kiekį. Maistas savaime yra inertiška, neveikli medžiaga, jis negali pats veikti. Tai organizmas jį „priverčia“ dirbti, padaro aktyvų, iš suvalgyto maisto ištraukia tuos elementus, kurie jam yra būtini, ir pašalina likusius bei „neįveiktus“ maisto likučius.

Ligos anatomija

Jei organizmas stiprus ir sveikas, tuomet jis ne tik greitai pasisavina maistingąsias medžiagas, bet ir skubiai pašalina susidariusius toksinus. Toksinai, pabrėžia higienistai, tai ne tik medžiagų apykaitos, bet ir negatyvių emocijų rezultatas. Itin svarbu, kad organai, atsakingi už organizmo valymą (kepenys, inkstai, plaučiai), kasdien sklandžiai šalintų su maistu atkeliavusius ir kūno viduje pagamintus toksinus. Kai kūnas pagamina daugiau toksinų nei geba pašalinti, organizmo terpė, pirmiausia – visi jo skysčiai, užsiteršia. Užnuodytoje aplinkoje ląstelės silpsta, greičiau sensta ir miršta. Imame jausti energijos stygių kasdieniam gyvenimui ir būtiniausiems darbams atlikti, nes didžioji jos dalis skiriama nusilpusio organizmo būtiniausioms funkcijoms palaikyti. Higienistai teigia, jog egzistuoja tokia užterštumo riba, kurią peržengus gyvybė ląstelių lygmeniu tampa neįmanoma. Kai priartėjama prie šios ribos arba stipriai suardoma pusiausvyra tarp pagaminamų ir šalinamų toksinų, organizme įsijungia „avarinis“ mechanizmas, kurio tikslas – sumažinti gyvybei pavojingo užterštumo lygį. Šį „avarinį“ organizmo valymąsi paprastai jaučiame silpniausiomis savo kūno vietomis ir vadiname tai įvairiausiomis ligomis. Amerikiečių gydytojas Džonas H. Tildenas, suformavęs šį požiūrį į ligas, visa tai pavadino vienu žodžiu – toksemija. Štai todėl Natūraliosios higienos atstovai kreivai žiūri į vaistus (išskyrus sunkius atvejus), kuriais paprastai slopinami pasireiškiantys simptomai. Jie teigia, jog tai tas pats, kaip išjungti bjauriai kaukiančią sireną, kuri įsijungia pasklidus nuodingoms dujoms.

Natūrali organizmo galia

Vienas iš būdų, kurį Natūraliosios higienos šalininkai taiko norėdami sumažinti toksinų kiekį organizme ir taip išvengti įvairių susirgimų, – badavimas. H. Šeltonas, savo klinikoje per 45 gydymo praktikos metus stebėjęs apie šimtą tūkstančių badaujančių žmonių, teigia, kad jokia išorinė jėga negali pagerinti organizmo veikimo. „Taip, kaip didelis medienos kiekis nepagerina dailidės produktyvumo, taip ir mes, vartodami didelį kiekį kokių nors sveikatinimo produktų, nepagerinsim jų pasisavinimo. Pirmiausiai reikia susitelkti ties natūralių kūno galių stiprinimu“, – sako H. Šeltonas. Taigi išmintingi žmonės ne tik mityba, bet ir visu savo gyvenimo būdu siekia užtikrinti, kad įgimtos jų natūraliosios galios kuo mažiau silpnėtų, nes šitoje vietoje farmacinė medicina dažnai būna bejėgė ženkliai pagerinti jau stipriai užteršto organizmo sveikatos lygį.

Pasak higienistų, susilaikydami nuo maisto leidžiame organizmui pailsėti, išsivalyti ir susitvarkyti, o energija, kuri įprastai skiriama virškinimui, badavimo metu nukreipiama į tas vietas, kur jos labiausiai reikia. 

H. Šeltonas savo knygoje „Badavimas gali išgelbėti jūsų gyvenimą“ (Fasting Can Save Your Life) remdamasis savo ilgamete patirtimi ir pastebėjimais išsamiai aprašo badavimą, jo privalumus ir ypatingo atidumo reikalaujančius atvejus. Sakoma, jog badavimas, tarsi „Ferrari“ automobilis, yra itin galingas instrumentas, tačiau nepatyrusiam ir nemokančiam juo naudotis gali pridaryti nemažai bėdų.

Kuo toliau, tuo lengviau

Pasak specialistų, trumpai (iki 5 dienų) gali badauti kiekvienas sveikas suaugęs žmogus. Pirmosios dienos yra pačios sunkiausios. Gali skaudėti galvą, pykinti, kamuoti svaigulys, jaučiamas silpnumas ar skrandžio spazmai. Visi šie simptomai gali pasireikšti ir perėjus prie lengvesnės dietos. Visa tai vyksta ne todėl, kad mums žūtbūt reikia maisto, bet todėl, kad nedavę darbo virškinimo sistemai sutaupėme energijos ir organizmas ją pajutęs pradėjo valytis. Po kelių dienų šie pirminiai negalavimai dingsta, nebekamuoja alkis, grįžta jėgos ir akyse tampa šviesiau. Gydytojo H. Šeltono praktikoje buvo atvejų, kai žmonės badavimo metu jautėsi kur kas energingesni nei įprastai. Svarbiau nei pats badavimas yra žinojimas, kaip jį nutraukti. Čia esama įvairiausių nuomonių, vieni rekomenduoja valgyti citrusinius vaisius, o kiti – gerti vaisių sultis. Netinkamai nutraukę badavimą organizmui galime rimtai pakenkti, tad reikėtų atidžiai pasidomėti specialistų patarimais.

Badavimas nėra stebuklingas reiškinys, jis įprastas visos gyvūnijos pasaulyje. Žmonės, namuose turintys šunis ar kates, puikiai žino, jog apsirgęs gyvūnas pasitraukia į kamputį ir atsisako bet kokio ėdalo. Gyvūnai badauja ne tik sirgdami, bet ir žiemodami, o kai kurie net ir poravimosi metu, t. y. visais atvejais, kai kūnui reikia daugiau energijos.

Tinka ne visiems

Badavimo metu negaudamas maisto iš išorės organizmas pradeda maitintis naudodamas savo rezervus. Gamta protinga, pirmiausiai „suvalgomos“ mažiausios reikšmės struktūros: riebalai, kepenų glikogenas, cistos, augliai, trombai, edemos ir t. t. Tik pasiekus galutinę badavimo fazę, kai imamas jausti žvėriškas alkis, dar vadinamas vilko apetitu, organizmas nusitaiko į gyvybiškai svarbius organus. Pasiekus tokią ribą ir laiku tinkamai nenutraukus badavimo, kelio atgal jau nebėra, tačiau tam, kad prieitume iki jos, turėtume badauti gana ilgą laiką – apie 30–40 dienų ar ilgiau (priklauso nuo organizmo). Pasiryžusiems ilgam badavimui tai daryti rekomenduojama tik prižiūrint specialistui. Rimtiems ligoniams, per mažai sveriantiems žmonėms, ilgai vaistus vartojusiems asmenims ir tiems, kurie tris mėnesius prieš tai vartojo antibiotikus, badauti nerekomenduojama.

 Naturali higiena 02Keistis ar ne?

Šiais laikais, kai daugelio žmonių organizmas dėl vyraujančio šiuolaikinio gyvenimo būdo – stresų, prastos mitybos ir negatyvių emocijų yra itin užterštas, Natūraliajai higienai atstovaujantys specialistai pataria nepradėti badauti staiga. Jie rekomenduoja pamažu pripratinti organizmą prie lengvesnio maisto, leisti jam bent šiek tiek pailsėti nuo kasdien tenkančio didelio kiekio maisto, turinčio daug baltymų, riebalų ir angliavandenių, ir valgyti kuo daugiau vaisių bei daržovių. Nepamiršti, jog mūsų organizmas veikia pagal natūralius ciklus. Nuo vidudienio iki 20.00 val. – sotinimosi laikas, šiuo metu turėtume valgyti ir virškinti. Nuo 20.00 val. iki 04.00 val. organizmas savinasi maistines medžiagas, tad jei prisivalgysime vėlai vakare, ryte nesistebėkime blogu burnos kvapu ar patinusiu veidu. Nuo 04.00 val. iki vidudienio organizmas šalina medžiagų apykaitos produktus, todėl higienistai pusryčiams pataria valgyti rūgščius vaisius, o jei ryte nejaučiame alkio, geriau nieko ir nevalgykime.   

Pagrindinis dalykas, kurio trūksta šių dienų vartotojiškame pasaulyje gyvenantiems žmonėms, yra drausmė ir saikas. „Kontroliuoti, sudrausminti save – štai ko mums labiausiai reikia! Žmonės nenori atsisakyti savo ydų ir geidžia būti išgelbėti su visom nuodėmėm, nė vienos jų neatsikratę“, – itin taiklus ir aktualus šis H. Šeltono pastebėjimas. Juk negalime išspręsti problemos ją sukūrusiu mąstymu, tad arba turime jį keisti, arba susitaikyti su tuo, jog savo kely nuolat sutiksime tas pačias kliūtis.

Viktorija Skafaru

 

Informacijos šaltinis: www.zurnalasmiskai.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.