Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Bioįvairovė Genių likimas – miškininkų rankose

Populiarūs

Genių likimas – miškininkų rankose

Geninių paukščių pasaulyje daugiau kaip 380 rūšių, Lietuvoje - 9 rūšys. Penkios iš jų - pilkoji ir juodoji meletos, vidutinis margasis, baltnugaris ir tripirštis geniai - Europoje yra retos ir įrašytos į ES Paukščių direktyvos I priedą. Išskyrus juodąją meletą, šios rūšys retos ir mūsų šalyje. Geniniai - miško paukščiai, todėl jų išlikimas yra miškininkų ir miško savininkų rankose.

genys_baltnugaris
Baltnugaris genys Dendrocopos leucotos Bechstein  šalyje paplitęs netolygiai. Dažnesnis Vidurio Lietuvoje (R. Barausko nuotr.)

 

Natūralių medynų gyventojai

Geniniai paukščiai dažniausiai gyvena brandžiuose medynuose ir yra laikomi natūralių medynų indikatorinėmis rūšimis. „Beveik visi Lietuvoje aptinkami geniai yra natūralių miškų gyventojai. Vidutinis margasis genys yra prisirišęs prie šimtamečių ąžuolynų, baltnugaris - prie senų beržynų, o tripirščiam reikia užmirkusių miškų, brandžių juodalksnynų”, - teigia miškininkas, gamtos fotografas Romualdas Barauskas.

Daugelyje Vakarų Europos šalių tokių miškų beveik nėra, todėl geniniai paukščiai ten itin reti ar jau išnykę. Lietuva - viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurioje mūsų ar užsienio gamtininkai gali šiuos sparnuočius stebėti natūralioje aplinkoje. Geniniai ar pelėdiniai paukščiai, kurie taip pat yra sengirių gyventojai, gali būti patrauklus žaliojo turizmo objektas, tačiau tam reikia pažaboti kirtimų apetitą.

genys_tripirstis 
Tripirštis genys Picoides tridactylus L. labai retas – šalyje peri iki 100 porų (K. Čepėno nuotr.)

 

Lietuvos miškai taip pat daugiau ar mažiau paliesti žmogaus veiklos, tačiau dar yra išlikę palyginti didelių natūralių ar pusiau natūralių miškų plotų. Nors miškas visais laikais buvo naudojamas, neretai kertamas plynai, tačiau buvo ir palyginti daug šlapių, sunkiai prieinamų vietų, kuriose plynieji kirtimai buvo neįmanomi. Bene daugiausia drėgnų miškų būta Vidurio Lietuvoje, kur vyravo pelkynai. Čia ir šiandien daugiausiai yra išlikusių sengirių bei rūšių, kurioms reikalingos tokios buveinės.

Senų miškų mažėja

Natūralūs miškai yra daugiaardžiai, įvairiaamžiai, įvairiarūšiai, jų biologinė įvairovė pati turtingiausia. Tokiose buveinėse geniniams ir kitiems paukščiams gausu maisto (vabzdžių), tinkamų gyventi senų medžių. Deja, tokių miškų Lietuvoje mažėja.

R. Barausko teigimu, žiūrint į bendrą miškų padėtį, iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti kitaip: „Bendras miškų plotas didėja, nes apželdinamos netinkamos žemdirbystei žemės, Rytų ir Pietų Lietuvos regionuose tokie plotai savaime užsisėja pušimis. Taigi medynų tūris didėja, nes plečiasi medynų plotas. Brandžių medynų, atrodytų, taip pat daugėja, tačiau brandus medynas brandžiam nelygu. Štai baltalksnynas brandą pasiekia per 30-40 metų, drebulynas - 40-50 metų, juodalksnynas ir beržynas - 60-70 metų, bet tokių miškų biologinė įvairovė nėra pati turtingiausia.”

Biologinė įvairovė skurdinama

Biologinei įvairovei palankiausi - natūralūs miškai, brandūs ąžuolynai, eglynai. Deja, dabar, bent jau Vidurio Lietuvoje, intensyviausiai kertami šimto metų ar dar senesni natūralūs ar iš dalies natūralūs medynai, itin vertingi biologinės įvairovės požiūriu.

Dabartinė miškininkystė nepalanki natūraliam miškui. Kad užaugtų natūralus brandus ąžuolynas, reikia apie 300 metų. „Tarkim, plynas kirtimas paliekamas savaime atželti. Iš pradžių jame pradės želti greitai įsitvirtinančios ir greitai augančios rūšys - baltalksniai, paskui berželiai, vėliau eglės ir tik galiausiai ąžuolai. Miškininkams ąžuolas reikalingas kaip mediena, tad 300 metų ciklas jiems yra per ilgas”, - sako gamtininkas.

juodoji_meleta
Juodoji meleta Dryocopus martius L.mūsų krašte gana dažna (R. Barausko nuotr.)

 

Jaunesnis miškas geniniams paukščiams taip pat gali būti naudingas, jeigu jame bus užtektinai maisto ir medžių, tinkamų uoksams, kuriuose šie paukščiai gyvena. Miškui augant kai kurie medžiai nudžiūsta, juose veisiasi daugybė vabzdžių. Tokie medžiai ir yra reikalingi geniniams paukščiams, tačiau jie pašalinami atliekant ugdymo, retinimo kirtimus. Pusiau brandžiame medyne atliekami sanitariniai kirtimai - pašalinami išdžiūvę medžiai ir virtuoliai. Taigi šiuolaikinė miškininkystė veda prie skurdžios rūšinės įvairovės.

Neleidžiama atželti pačiam

Vis dėlto didžiausia bėda, R. Barausko teigimu, yra ta, kad dažniausiai nebeleidžiama miškui savaime atsikurti ir natūraliai vystytis: „Išskyrus rezervatus ir kitas apsaugos statusą turinčias teritorijas, panašu, kad natūralūs miškai Lietuvoje išnyks kaip ir daugelyje Vakarų Europos šalių.”

genys_vidutinis_margasis
Vidutinis margasis genys Dendrocopos medius L. dažniau aptinkamas Vidurio Lietuvoje. Šalyje peri iki 700 porų (R. Barausko nuotr.)

 

Pasak gamtininko, didelę žalą miškams daro ir privačių miškų savininkai, kurie siekdami greitos naudos beatodairiškai kerta viską iš eilės. Kita vertus, iškirsta plyne dalis savininkų vėliau nebesirūpina ir miškas gali atželti natūraliai, tačiau tokių plotų nedaug - tai tik menki grąžos trupinėliai gamtai.

Inesa Oranskytė
„Žurnalas apie gamtą”

Informacijos šaltinis: http://ekologija.blogas.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.