Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-

Vienybės ąžuolas

Vienybes azuolas. 01 300Medžio rūšis – paprastasis ąžuolas Quercus robur L.

Augimo vieta – Žeimelis, Pakruojo r.

Koordinatės – 56.272169, 23.998247

Ąžuolo amžius – 92 metai.

Medžio fiziniai parametrai (2008 m. duomenys): aukštis – 20 m; kamieno apimtis – 310 cm;

Vienybės ąžuolas – unikalus, turi savo vardą, įdomią, kiek ginčytiną istoriją ir gražią dabartį.
1918 m. paskelbus Nepriklausomybės aktą, visoje Lietuvoje buvo pradėti sodinti ąžuolai, kaip gyvybės, stiprybės, tvirtybės ir vienybės simboliai. Tuo metu Žeimelyje gyveno 4 religijų ir 4 tautybių žmonės, lietuviai, latviai, žydai, rusai. Laiko tėkmėje būta visko: džiugių akimirkų, bendrų švenčių, istorinių ir politinių nesutarimų. Istorija rašė savo puslapį, o gyvenimas tekėjo įprasta vaga. Aikštėje vykdavo prekymečiai, didžiuliai turgūs, taip ją visi ir vadino — turgaus aikšte. Suvažiuodavo čia minios žmonių iš Latvijos, Biržų, Kelmės, Tauragės ir net Vokietijos pasienio, taip pat vietiniai ūkininkai atveždavo savo užaugintą produkciją. Prekiaudavo javais, arkliais, pramoninėmis prekėmis. Žmonės kalbėdavo latviškai, lietuviškai, žydiškai, rusiškai. Turgadienių metu aikštėje kildavo didžiulis šurmulys, žvengdavo arkliai, žviegdavo kiaulės, prekeiviai užlipę ant bačkų sakydavo kalbas, reklamuodavo prekes.

Vienybes Azuolo sodinimas 1923 05 01. Nuotrauka is krastotyros archyvo 300Žeimelyje ne tik prekyba, bet visas kultūrinis gyvenimas vyko turgaus aikštėje. Kai prekeiviai išsiskirstydavo, jaunimas čia žaisdavo futbolą. Aplink aikštę buvo žydų namai, parduotuvės ir spiriami kamuoliai lėkdavo tiesiai į jų langus. Susivieniję visų tautybių Žeimelio gyventojai, progimnazijos moksleiviai, pagerbdami Nepriklausomos Lietuvos 5-ąsias metines, 1923 05 01 nutarė aikštės viduryje pasodinti ąžuoliuką, tikėdami, kad vaikai ir jaunimas jį saugos. Jis buvo įvardintas Lietuvos, o kartu ir Žeimelio gyventojų Vienybės simboliu. Ąžuoliukui ir aikštei tą dieną buvo suteiktas Vienybės vardas.

Net du kartus ąžuolą aplankė Lietuvos Respublikos prezidentai: 1927 m. – Antanas Smetona, o 2000 metais, švenčiant Žeimelio miestelio 500 metų jubiliejų, Vienybės aikštę sudrebino patrankų šūviai, atvykus prezidentui Valdui Adamkui. Tą dieną Vienybės aikštėje buvo atidengtas kraštiečio skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtas paminklas.

2013 m. Žeimelio seniūnija organizavo Vienybės ąžuolo 90-mečio pagerbimo šventę „Stiprybės semiamės iš ąžuolų".
Dar Simonas Daukantas rašė: „Ąžuolas – medis dievams pašvąstas, jo vytele nė vienam žmogui ar gyvulėliui negalėjo tvoti, ant jo šakos jokio kaltininko negalėjo karti.“

Vienybes azuolas. 02 300Asmenų liudijimai
Stefanija Ragaišytė Nesavienė gim. 1920 m. Gedeikonių kaime, Žeimelio sen., gyv. Žeimelyje, Dariaus Girėno gatvėje, savo amžiumi lenkia ąžuolą. Tokių žmonių Žeimelyje beveik nebėra. Moteris pergyvenusi karo baisumus, okupaciją, nors tiesiogiai nepaliesta tremties, menanti žydų tautos genocidą, kolūkinį gyvenimą, prieš du metus palaidojusi dukrą.
Paprašyta papasakoti apie Žeimelio ąžuolą nusišypso: prisimenu tokį ir parodo į savo rankos riešą. Bet kokie metai buvo ji to pasakyti negalėjo. Jų šeima gyveno Gedeikonių kaime, tėvai ją atsivesdavo į Žeimelį. O kokie turgūs, jomarkai būdavo, pasakoja Stefanija. Privažiuodavo žydų, čigonų, prekeivių iš Latvijos ir tolimų Lietuvos kampelių. Žmonės kalbėdavo latviškai, lietuviškai, žydiškai. Nors jos šeimos nariai buvo lietuviai, tėtis maldaknygę latviškomis raidėmis skaitydavo. Dauguma lietuvių mokėjo latvių kalbą, jeigu nemokėjo tai bent suprato. Gražiai sugyveno lietuvių, latvių ir žydų tautos Žeimelyje, kartu šventes švęsdavo. Kai atvažiuodavo katalikų vyskupas, tai pirmieji jį sutikdavo žydai. Ant gatvės paruošdavo stalelį, padėdavo duonos kepalą.
Jos atmintyje ąžuoliukas išliko aptvertas medine tvorele, šalia augo keletas liepaičių. Aplink buvo gėlių darželis, augo gražios spalvingos gėlės, nasturtos ir dar kažkokios, kurių Stefanija neprisiminė. Iš kaimų susirinkdavo moterys, šalia ąžuoliuko prekiaudavo kiaušiniais, sūriais, sviestu, pupomis ir kitais maisto produktais. Ir Stefanijos mamytė ateidavo, ją kartu atsivesdavo. Vaikai šokdavo aplink ąžuoliuką, gražu būdavo.
Aikštėje prie ąžuoliuko vykdavo šventės, ji labiausiai prisimena Vasario 16 paminėjimus. Šalia ąžuoliuko iškeldavo trispalvę vėliavą, sakydavo kalbas, giedodavo himną.
Vienybes azuolas. R. Noreikienes nuotr. 01 300Jomarkų metu būdavo labai daug žmonių. Atvažiuodavo arklių tempiamais vežimais, uždengtais būdomis. Iš būdų prekiaudavo gyvais ir negyvais daiktais. Stefanija iki šiandien atsimena gražią suknytę, kurios labai norėjo, bet ji taip ir liko tik svajonėse.
Turgaus dienomis prekeiviai pasilipę ant kėdžių, bačkų sakydavo kalbas. Reklamuodavo prekes, kviesdavo pirkti, pranešdavo svarbią informaciją, kas kam prapuolė. Moteris prisimena, kaip ūkininkas Kupčikas, gyvenęs netoli Žeimelio sakydavo kalbas susirinkusiems.
Ką seniau žmonės sakydavo apie ąžuolo medį, klausiu? – Ąžuolas kietas medis, medis – Didvyris. Seniau niekas šio medžio ąžuolu mūsų krašte nevadino – ožalas. Tokią pavardę ir jos žentas Petras į šeimą atnešė.
Niekas be reikalo neskynė ąžuolo šakų, tik bažnyčios atlaidams girliandas pindavo, mirusiems Jonams į kapus vainikėlius iš ąžuolo nešdavo. Iš gilių kavą gamindavo.
Pagal savo metus Stefanija dar guvi, atmintis nebloga, tik akyse vis mažėja šviesos, vaikštinėja pasiremdama lazdele, apeina sodybą, džiaugiasi anūkėmis ir proanūkiais.
Ji turi kuo didžiuotis – savo amžiumi, pranokstančiu net Žeimelio Vienybės ąžuolą.

Emilija Grigaliūnaitė-Stankaitienė-Kubilienė gim. 1924 m. gyvenanti Žeimelyje pasidalino savo prisiminimais.
Ji su tėvais iš Linkuvos parapijos į Žeimelį atsikėlė gyventi 1932 metais. Apsigyveno miestelio cente. Didžioji dalis gyventojų kalbėjo latvių kalba, dar gyveno ir žydų. Aikštės centre, aptvertas medine tvorele jau augo ąžuoliukas. Kada jis buvo pasodintas ji negali pasakyti. Emilijos atmintyje išlikę turgūs, jomarkai. Suvažiuodavo prekeiviai iš Latvijos ir tolimesnių Lietuvos vietovių. Prekiaudavo maisto ir ne maisto produktais. Aplink miestelio aikštę buvo daug krautuvių, kepykla, degtinės monopolis, beveik visos buvo žydų. Apie šventes šalia ąžuolo, Emilija nieko neprisiminė, ji tokiose nedalyvavo. Tik prisimena, kad atvažiuodavo cirkas, gal iš Kauno, pasistatydavo didelę palapinę, vaikams buvo labai smalsu, tačiau bilietai buvo brangūs ir ne visi į jį galėjo patekti.

Turgaus aikste. Nuotrauka is mokyklos krastotyros archyvo 01 300Paraiškos teikėjas - Pakruojo rajono savivaldybė

 


 

Copyright © 2017 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.