Populiarūs

Kodėl lietuviai labiausiai saugojo liepas ir ąžuolus?

medis geltonas

© Šarūno Mažeikos (BFL) nuotr.


Retas medis nusipelnė žmogui tiek, kad jo apsauga būtų reglamentuojama teisės aktais. Lietuvoje bene seniausiai įstatymu reglamentuota liepa, kuri nuo seno labai mėgstama ir auga bene kiekvienoje sodyboje.

Kuo gi liepa taip nusipelnė ir kodėl tokia mylima? Visų pirma – taip yra dėl grožio. Tai - didelė puošmena ne tik sodybai, bet ir visam kaimui, bet ji reikli dirvai, todėl grynų liepynų Lietuvoje nedaug. Daugiausia jų auga Marijampolės, Ukmergės, Alytaus, Prienų, Širvintų, Pasvalio ir Kauno rajonuose.

Tačiau Lietuvoje auga labai daug pavienių liepų, kurios savo vešlia lapija puošia kraštovaizdį. Viena tokių yra storiausia Lietuvoje, 26 m aukščio ir apie 7 m apimties, Liepa Motinėlė auganti Braziukų k. Kauno r., kurios amžius per 500 metų, pažymėtinos 15 m aukščio ir per 6 m apimties Storoji liepa Klaipėdoje, 28 m aukščio penkiolikos kamienų liepa Akmenės r. Papilės k., dešimties kamienų J. Grigaliūno liepa Kaišiadorių r. Antakalnio k., 20 m aukščio ir per 7 m apimties Žąsūgalos liepa Lenkalių apylinkėje Telšių r. Iš sodintų liepų grupių - įspūdingiausa Liepų pavėsinė Švintos k. netoli Švenčionių, išauginta iš 30 ratu susodintų liepų.

Neskaitant grožio, istoriškai liepos labiausiai buvo vertinamos dėl jų teikiamos naudos. Pirmiausia – medus. Senovėje, kai dar nebuvo cukraus – medus buvo labai svarbus miško produktas, o drevinė bitininkystė telkėsi būtent liepynuose. Todėl liepynų apsauga buvo reglamentuota jau 1588 m. Lietuvos statute, o jo X skyrius, susidėjęs iš 18 artikulų, taip ir vadinosi: „Apie girias, medžiokles, bičių medžius, ežerus ir pievas".

Svarbus liepų produktas buvo ir jų žiedai, kurie sudžiovinti naudojami kaip vaistas nuo peršalimo. Liepų karnos senovėje buvo naudojamos vyžoms pinti, o iš liepų karnų tebepinami krepšiai ir tebevejamos virvės dar ir šiandien. Vertinga ir liepų mediena, kurią didžiai mėgsta liaudies meistrai, liepos mediena nepakeičiama muzikos instrumentų gamintojams.

Ypatingą pagarbą Lietuvoje pelnė ir ąžuolas, kuriam nei amžiumi, nei drūtumu neprilygo joks kitas medis, o su jo vardu susiję gausybė Lietuvos vietovardžių. Ąžuolyne vadinama 15, Paąžuoliais - 10, Ąžuolytė - 9, Ąžuolija – 7, Paąžuole – 5 kaimai. Lietuvoje teka trys Ąžuolynai, dvi Ąžuolupės bei kiti ąžuolų upeliai, telkšo keturi „ąžuoliniai” ežerai, o iš viso ąžuolas vietovardžiuose paminėtas net 74 kartus.

Kodėl jis taip gerbiamas? Ogi todėl, kad senovėje ąžuolas lietuviui buvo ir maistas ir vaistas.

Ąžuolynai vilioja šernus, kanopinius žvėris, todėl ir medžioklės juose būdavo sėkmingesnės. Kol lietuviai neaugino bulvių, ąžuolų gilės buvo pagrindinis ir geriausias pašaras kiaulėms. Badmečiu žmonės gilių miltus maišydavo į duonos tešlą. Jaunų ąžuoliukų žievė plačiai naudota ir odai rauginti, ir linų drobėms marginti ir kaip vaistas. O kas nežino kvapnios gilių kavos?

Istorijos šaltiniai rodo, kad XVI a. ąžuolynai Lietuvoje sudarė net 15-20 proc. visų miškų ploto. Šiandien ąžuolynų Lietuvoje, palyginus, nedaug - 2005 m. ąžuolai augo tik 37,3 ha plote, nors iš viso Lietuvoje tinkamų ąžuolynams augti plotų yra per 66 tūkst. ha. Todėl ąžuolynų gausinimu imta rūpintis valstybiniu mastu ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymu buvo patvirtinta Ąžuolynų atkūrimo valstybiniuose miškuose programa, kurios tikslas per 2006–2021 m., padidinti ąžuolynų plotus beveik iki 48 tūkst. ha arba 2,4 proc. visų miškų ploto.

Šiuo metu daugiausia ąžuolynai paplitę Nevėžio žemumoje - apie Raudondvarį, Babtus, Kėdainius, Šėtą, Ramygalą, Krekenavą. Nemažai ąžuolynų yra apie Žiežmarius, Vievį, Trakus, Vilnių, Maišiagalą, Giedraičius, Švenčionis. Pietinėje Lietuvos dalyje ąžuolų augama apie Virbalį, Vištytį, Bartninkus, Alytų, Daugus. Šiuose ąžuolynuose yra ir tokių ąžuolų, kuriuos tikrai verta aplankyti. Kas nežino senojo Stelmužės ąžuolo? Savaip brangūs Šaravų, Lančiūnavos ir Šventybrasčio ąžuolai, augantys Kėdainių r., Bielinio ąžuolas Biržų rajone. Iš įspūdingesnių pažymėtini Belūnų ąžuolas netoli Sudervės ir Glitiškių ąžuolas, augantys Vilniaus r., Didysis ąžuolas netoli Karklėnų Kelmės r. ir Mingėlos ąžuolas Vieštovienuose, Trainiškio ir Tverečiaus ąžuolai Ignalinos r., Mickevičiaus ąžuolas Aukštadvaryje ir Žvėrinčiaus ąžuolas prie Birštono, o kelyje į Smalininkus - auga visa ąžuolų alėja, kurioje ošia net 191 ąžuolas.

Šiuose ąžuolynuose yra ir tokių ąžuolų, kuriuos tikrai verta aplankyti. Kas nežino senojo Stelmužės ąžuolo? Savaip brangūs Šaravų, Lančiūnavos ir Šventybrasčio ąžuolai, augantys Kėdainių r., Bielinio ąžuolas Biržų rajone. Iš įspūdingesnių pažymėtini Belūnų ąžuolas netoli Sudervės ir Glitiškių ąžuolas, augantys Vilniaus r., Didysis ąžuolas netoli Karklėnų Kelmės r. ir Mingėlos ąžuolas Vieštovienuose, Trainiškio ir Tverečiaus ąžuolai Ignalinos r., Mickevičiaus ąžuolas Aukštadvaryje ir Žvėrinčiaus ąžuolas prie Birštono, o kelyje į Smalininkus - auga visa ąžuolų alėja, kurioje ošia net 191 ąžuolas.

Ąžuolai, kaip senovėje taip ir dabar, tebesodinami įvairiomis progomis. Vienas seniausių proginių ąžuolų - daugiau nei prieš 300 metų pasodintas Sandariškių ąžuolas, netoli Nemunėlio Radviliškio, skirtas taikos sutarčiai su švedais. Jau mūsų laikais pasodinta Žalgirio memorialinis parkas netoli Cinkiškio, Tautinio atgimimo ąžuolynas Ožkabaliuose, Pasandravyje auga ąžuolų alėja Maironiui, o Lenkimuose - ąžuolai Simonui Daukantui ir kt. Ir toliau sodinama nemažai pavienių ąžuolų parkuose ir skveruose, pakelėse ir prie mokyklų vietinėms šventėms prisiminti - juk tai gyvi paminklai ateities kartoms! Tad neveltui jų apsauga reglamentuota teisės aktais.

 

Informacijos šaltinis: www.diena.lt