Augalai – nejuda iš vietos ir, iš pirmo žvilgsnio, nekontaktuoja su žmonėmis taip artimai, kaip, pavyzdžiui, naminiai gyvūnai. Vis dėlto augalai – įstabūs gamtos sutvėrimai. Šįkart – apie medžius. Medžius, kurie tam tikromis sąlygomis demonstruoja tokius sugebėjimus, kokie gėdos nepadarytų ir patyrusiam desantininkui.
Ne, šįkart kalba ne apie pumpurų "sprogimus". Yra toks nedaugeliui Lietuvoje žinomas ne mūsų kraštuose augantis dinamitinis medis (Hura crepitans). Grėsmingas ne tik jo pavadinimas – grėsminga ir jo išvaizda. Dinamitinio medžio kamienas pasišiaušęs šiurpiais dygliais.
O už dinamitinį pavadinimą medis gali dėkoti dauginimosi būdui – subrendę vaisiai sprogsta taip, kad sėklos iš jų išlekia net 240 km/val. greičiu, o išsibarsto 40 m spinduliu. Šiuos natūralius gyvosios gamtos pabūklus verta apeiti pagarbiu atstumu, nes sprogimų skeveldros gali ir sužaloti.
Dažniausiai pakovoti už save medžiai neturi galimybės. Vis dėlto tam tikrų savigynos priemonių gamta jiems irgi sugalvojo. Kai kurie augalai tiesiogine prasme turi didžiules armijas vabzdžių, kurie atlieka asmens sargybinių funkciją. Bene ryškiausias tokios simbiozės pavyzdys – akacijų ir skruzdžių konglomeratai.
Viena Afrikoje ir Amerikos atogrąžų miškuose auganti akacijų rūšis suteikia idealias gyvenimo sąlygas skruzdžių bendruomenėms. Galingi kamieno spygliai skruzdėms – puiki priedanga, o ypatingas tokių akacijų nektaras – maisto medžiaga. Mainais už tai skruzdžių bendruomenės atsilygina sargybos paslaugomis – puola visus ir viską, kas augalui gali kelti pavojų, pradedant smulkiais vabzdžiais, baigiant žolėdžiais gyvūnais.
Madagaskare auga naujas gigantiškos savižudės palmės rūšis Tahina spectabilis. Šie iki 20 metrų užaugantys medžiai visą savo energiją išeikvoja žydėjimui, kuris yra baigiamasis jų gyvenimo ciklo etapas. Žydėjimu atlikęs šventą rūšies pratęsimo pareigą, augalas žūsta. Įdomu tai, kad apie "savižudiškus" šių palmių polinkius sužinota gana neseniai, mat šie medžiai gyvena santykinai ilgai – apie 100 metų.
Kaip pasakoja Britų karališkojo botanikos sodo Kju (Londonas, JK) specialistai, kamieno viršus staiga subrandina daugybę šakelių su šimtais smulkių žiedelių.
"Kiekvienas žiedas gali būti apdulkintas ir transformuotis į vaisių. Iš tų žiedų tiesiog varvėte varva nektaras, masinantis vabzdžius ir paukščius. Subrendus vaisiams, medžio maistinių medžiagų ištekliai išsenka taip, kad medis tiesiog nudžiūsta."
Mokslininkai pastebėjo įdomią kai kurių medžių rūšių savybę, kuri išryškėja, kai medis pažeidžiamas – tada jis iš oro ima siurbti azotą ir savo šaknimis "perpumpuoja" azotą į dirvožemį. Azotas, įeinantis į daugelio mineralinių trąšų sudėtį, yra svarbus medžių mitybos elementas, lemiantis jo augimą, vaisių brendimą. Tokio gijimo metu medis iš atmosferos absorbuoja ir daugiau anglies dvideginio – jis taipogi padidina medžio išgyvenimo tikimybę.
Medžiai retai kada turi galimybę sulaukti medicininės pagalbos, todėl evoliucijos eigoje išsivystė procesas, kurio metu amputuojama pažeista medžio dalis. Medis reaguoja į pažeidimą maksimaliai greitai blokuodamas gyvybiškai svarbių tiekimo sistemų veiklą. Pažeistos sritys nebegauna vandens ir sulos, sakų. Tad jei į žaizdą patektų žalingų organizmų, jie po visą medį paplisti neturėtų galimybės.