Lietuvos arboristikos centras

Font Size

Cpanel

Populiarūs

Protėvių ir senolių pamokos

Racionalus miško naudojimas – plati ir įvairiai apibrėžiama sąvoka. Mes ją suprantame kaip šiuolaikinio miškų ūkio veiklos esminį elementą, grindžiamą tvarios (darnios, subalansuotos) plėtros principais. Paprasčiausiai tai galima aiškinti kaip siekį turėti pakankamai miškų, būtinų aplinkos stabilumui išlaikyti globaliniu, žemynų, šalių bei regionų lygiu, naudoti visas jų gamtines, socialines bei ekonomines gėrybes taip, kad tie ištekliai ir gėrybės nebūtų nualinti, o išliktų stabilūs ar net gausėtų.

Miškų politika turi atsižvelgti į dabarties ekonominius, ekologinius bei socialinius veiksnius, kurie kiekviename lygmenyje skirtingi. Šalių bei regionų lygmeniu svarbu ne tik vietos gamtinės ir socioekonominės sąlygos, bet ir krašto istorinės raidos suformuotas fonas.

Miško svarba pirmykštei bendruomenei Po pastarojo ledynmečio dabartinės Lietuvos teritorijoje susiformavus miškams, jų nauda ir reikšmė besikuriantiems ir po truputį gausėjantiems gyventojams ilgus tūkstantmečius buvo daugiausia penkeriopa:

- maisto ir kitų kasdieniam gyvenimui reikalingų gamtos gėrybių (mėsos, kailių, medaus, uogų, grybų, riešutų ir kt.) pasirūpinimo vieta;
- energetinis šaltinis (kuras maistui gaminti ir būstui šildyti);
- medžiaga statiniams, transporto priemonėms (vežimams bei rogėms), įvairiems įrankiams, padargams, namų apyvokos daiktams bei baldams gaminti;
- žemės ūkio naudmenų plėtimo vieta;
- pagoniškos religijos elementas.

Iš šių miško naudojimo krypčių laipsnišką jo išteklių mažėjimą lėmė tik miškų vertimas žemės ūkio naudmenomis, lydiminės žemdirbystės plėtojimas. Kitos tuomečio naudojimo kryptys didesnės įtakos miško išteklių būklei neturėjo, nors miško sukuriamų gėrybių naudojimas iš esmės nebuvo varžomas. Pirmykščiai tikėjimai, šventųjų medžių, gyvūnų ir mažų giraičių garbinimas ar panaudojimas stabmeldiškiems ritualams formavo pagarbaus elgesio su gamta ir jos išsaugojimo idėjų pirminę užuomazgą. 

Karai keitė Lietuvos miškingumą

Įvairūs autoriai (P. Matulionis, M. Lukinas, S. Karazija, L. Kairiūkštis, J. Kenstavičius, A. Brukas) pateikia kiek skirtingus duomenis apie laipsnišką miškingumo mažėjimą Lietuvoje.

Papildę jų medžiagą lenkiškais šaltiniais, galime teigti, kad, pradėjus formuotis Lietuvos valstybei, krašto miškingumas galėjo būti apie 75 proc., o medienai tapus prekinių santykių objektu, t. y. maždaug XIV–XV a. sandūroje, miškingumas buvo sumažėjęs iki 45 procentų. Tačiau labai skyrėsi Nemuno dešiniojo kranto žemių ir kairiakrantės Užnemunės miškingumas. Prasidėjus didžiųjų kovų su kryžiuočiais laikotarpiui, kadaise jotvingių apgyventa Užnemunė visiškai ištuštėjo ir čia buvusios žemės ūkio naudmenos vėl apaugo mišku. Beje, miškingesni ruožai formavosi ir pietinėje Žemaitijos dalyje bei šiaurinėje Lietuvoje, šios sritys tapo savotiška buferine zona tankiau apgyventų vidurinės Žemaitijos bei Aukštaitijos pakraščiuose.

Taigi mūsų krašto miškingumo mažėjimo ypatybes prekinių santykių įsigalėjimo išvakarėse labai ryškiai lėmė kariniai veiksniai. 

Viduramžiais aplinka išliko natūrali

Miškų mažėjimą, kaip minėjome, nulėmė jų vertimas žemės ūkio naudmenomis, tačiau net ir tankiausiai apgyventose vietose miškų nulydymai buvo ne ištisiniai, o tik žemdirbystei tinkamuose plotuose. Miškai išlikdavo šlaituose, šlapiose vietose, kurių tuomet buvo labai daug, ir kitur. Paliekamos dirvonuoti dirbamos žemės vėl laikinai apaugdavo miško jaunuolynais. Be to, didieji kunigaikščiai ir stambieji feodalai nemažą dalį savo girių saugojo medžioklei, jose miškai išliko net ir tinkamuose žemės ūkiui plotuose. Tad kokių nors itin neigiamų padarinių aplinkai dėl miškingumo sumažėjimo tuomet nebuvo.

Kurui ir visoms kitoms to meto reikmėms daugiausia būdavo kertami plonesni medžiai, nes kirsti storus ir kietus medžius to meto priemonėmis buvo sunku. Todėl išlikę miškai išsaugojo pirminių miškų pobūdį, nors vietomis buvo naudojami gana intensyviai.

Šiuolaikinės miškininkystės požiūriu taip naudoti miškus buvo neracionalu, nes didžioji medienos išteklių dalis supūdavo miške, tačiau žmonių gyvenamoji aplinka išlikdavo pakankamai natūrali. Tik seniausių civilizacijų vietose miškai buvo išnaikinti iki kritinio lygio ir tai sugrįžo bumerangu tų civilizacijų likimams. Bet šie įvykiai dėjosi toli nuo Lietuvos ir tai ne šio straipsnio tema. 

Miško produktai tapo preke

Lietuvos teritorijoje prekinių mainų objektu pirmiausia tapo ne mediena, o kiti miško produktai: kailiai, medus, vaškas. Kiek vėliau prekybos objektu tapo medienos perdirbimo produktai: pelenai (perdirbti arba neperdirbti į potašą), derva, degutas, medžio anglis, o galiausiai – ir pati mediena. Ilgą laiką, daugiau kaip šimtmetį po Žalgirio mūšio, užsienio prekyboje paklausą turėjo tik ąžuolo gaminiai: įvairūs ruošiniai laivų statybai bei šuleliai įvairaus dydžio statinėms ir kitai medinei tarai, kurios paklausa, galima sakyti, buvo neribota. Vėliau atsirado ir vis didėjo įvairių spygliuočių sortimentų poreikis, o gausėjant gyventojų ir augant miesteliams atsirado ir malkinės medienos paklausa.

Kartu ne tik išliko, bet ir didėjo poreikis plėsti dirbamas žemes. Taigi miškų naudojimo pobūdis iš esmės pasikeitė. 

Naujakuriai patraukė kolonizuoti miškų

Jau XV a. nusistovėjo norma, kad vienai valstiečio šeimai pragyventi reikia vieno valako (apie 21 ha) žemės. Ši norma buvo valakų reformos (1569 m.) kertinis akmuo. Taigi besikuriančiai naujose vietose vienai šeimai reikėdavo transformuoti per 20 ha miško. XVI a. antroje pusėje ir XVII a. tokių laisvų, galimų kolonizuoti miškų buvo likę tik Užnemunėje, kurios kolonizavimas prasidėjo tik po Melno taikos sutarties pasirašymo (1422 m.). Netinkamų žemdirbystei, šlapių, užmirkusių, labai nederlingų, akmenuotų ir pan. žemių gausa, valdovų ir didikų norai išsaugoti tam tikrus miškų kiekius medienos gamybai bei medžioklei, taip pat periodiškai siautusios maro epidemijos, žiaurūs karai bei badmečiai, lėtinę gyventojų skaičiaus augimą ir kai kuriais laikotarpiais net labai jų praretindavę, leido Lietuvai išlikti pakankamai miškingu kraštu net iki valstybės žlugimo XVIII a. pabaigoje. Tuomet miškingumas galėjo siekti apie 33–35 procentus. 

Sunyko sengirės ir ąžuolynai

Minėti procesai gerokai paveikė miškų ekosistemas ir rūšinę struktūrą: sumažėjo miškų plotai derlingose, neužmirkusiose augavietėse, taip pat mažėjo kietųjų lapuočių plotai bei aukščiausio boniteto našiausi kitų rūšių medynai.

Ištobulėję kirviai, kiek vėliau atsiradę pjūklai jau leido nukirsti bet kokio skersmens medžius. Jų kirtimą lėmė paklausa, sortimentų kainos ir medienos transportavimo galimybės. Nors vietinėje rinkoje daugelio įrenginių, padargų ir buities reikmenų (ratų, rogių, ūkio įrankių, liepos karnų dirbinių ir kt.) gamybai daugiau naudoti jauni medeliai, storų statybinių sortimentų bei tašytų ir pjautų gaminių paklausa ir kainos augo. Tad ėmė keistis miškų vidinė struktūra. Pirminės sengirės išnyko, labai sumažėjo ne tik ąžuolynų plotai, bet ir ąžuolų priemaiša kituose medynuose, visai sunyko liepynai. Beveik neliko stambių ištisinių miškų masyvų. Buvo visai išnaikintos arba labai sunyko stambiųjų kanopinių žvėrių populiacijos.

Trūko teisinės miškų apsaugos

Nors kai kuriose Vakarų Europos šalyse atsiradę miškų teisės aktai XVI–XVIII a. jau reguliavo miškų naudojimo mastą bei tvarką, nustatė jų apsaugos ir atkūrimo priemones, Lietuvos statutai ir kiti XVI a. teisės aktai, smunkant unitarinei valstybei, nebuvo tobulinami ir iš esmės toliau gynė tik didžiojo kunigaikščio, didikų ir bajorų teises į žemės bei miškų nuosavybę. Tai reiškė, kad miškai, medžiai, drevinės bitės, medžiojamieji žvėrys buvo saugomi tik tiek, kiek visa tai buvo kieno nors nuosavybė. O savininkas su šiais turtais galėjo elgtis, kaip nori.

Beje, valstybė vis dėlto reguliavo medienos eksporto tvarką į užsienio rinkas. Šis reguliavimas galėjo turėti įtakos ir kai kuriais laikotarpiais net gerokai mažino miško naudojimą medienai gaminti.

Apskritai apie šį Lietuvos miškų istorijos laikotarpį galima pasakyti, kad, laikui bėgant, vis ryškėjo stichiško ir nereglamentuoto miško naudojimo pobūdis, neigiamai paveikęs tiek rūšinę miškų struktūrą, tiek jų biotopus, tiek gyvūniją (ypač stambiųjų kanopinių žvėrių bei vertingų kailinių žvėrelių populiacijas). Pagaliau dėl pernelyg intensyvaus kirtimo sumažėjo medienos eksporto galimybės.

Carinei valdžiai parūpo miškai

Panašūs procesai tęsėsi ir vėliau, per visą carinės okupacijos šimtmetį. Nors XIX a. viduryje atsirado ir pirmieji miškininkų išsilavinimą turintys specialistai, ir pirmieji miškų tvarkymo planai (lyg ir supaprastinti dabartinių miškotvarkos projektų variantai), miškų padėtis blogėjo. XIX a. antroje pusėje, panaikinus baudžiavą ir suintensyvėjus ūkiniam gyvenimui, tai ėmė grėsti rimtais tiek ekonominiais, tiek ekologiniais padariniais.

1888 m. įsigaliojo tais laikais progresyvus ir griežtas miškų įstatymas, kuris pakankamai aiškiai reglamentavo miškų naudojimą medienai gaminti, įpareigojo rengti tvarkymo planus valstybiniams ir privatiems (dvarininkų) bei kaimų bendruomenių miškams. Buvo nustatytos kirtimų apyvartos pagal vadinamąsias „dačas“ (ūkius, blokus) ir įtvirtinti tolygaus, nealinančio naudojimo principai. Įstatymas atvėrė kelią pradėti miškų ugdymą bei dirbtinį atkūrimą sėjant arba sodinant medynus. Pirmą kartą Lietuvos teritorijoje buvo išskirti apsauginiai miškai, kuriuose uždrausti pagrindiniai kirtimai.

Įstatymas – sau, gyvenimas – sau

Šis įstatymas vis dėlto neapsaugojo privačių miškų nuo nulydymo ir pavertimo dirbamomis žemėmis. Mat panaikinus baudžiavą atsirado didžiulis interesas to griebtis. Prie gubernijų veikusios Miškų tausojimo komisijos, sudarytos remiantis minėtuoju įstatymu, lengva ranka išduodavo dvarininkams leidimus transformuoti miškus, o valstiečiai, valdantys iki 15 dešimtinių (apie 16 ha) miškų, juos galėjo nulydyti be jokių leidimų, nes tokio dydžio miškų valdos kaip „nestabilios“ buvo visai neprižiūrimos ir nekontroliuojamos.

Remiantis Rusijos specialistų (M. Cvetkovo, F. Arnoldo, N. Selianino ir kt.) apibendrintais duomenis, galima pakankamai patikimai teigti, kad nuo baudžiavos panaikinimo iki Pirmojo pasaulinio karo (per 50 metų) lietuviškose imperijos gubernijose bendras valstybinių ir privačių miškų plotas sumažėjo apie 1,3 mln. ha. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje galėjo būti išnaikinta apie 1 mln. ha miškų. M. Jankausko surinktais duomenimis, net XX a. pradžioje, 1905–1914 m., buvo leista minėtose gubernijose nulydyti 82,341 ha, arba kasmet po 11,703 ha miškų. Dabartinės Lietuvos teritorijoje tokių nuostolių galėjo susidaryti apie 8–9 tūkst. ha per metus.

Nors kirtimų apimtys išlikusiuose miškuose daugmaž atitiko apskaičiuotas normas pagal miškotvarkos projektus arba supaprastintus miškų tvarkymo planus, tačiau apskritai tai buvo kraupus miškingumo mažėjimo ir miškų nykimo metas.

Prasidėjo žemės degradavimas

Įvairiose Lietuvos vietose, o ypač labai kalvotose ir lengvose smėlingose Pietryčių Lietuvos žemėse, atsirado ir grėsmingai gausėjo eroduojamų žemių. Tikslių duomenų apie jas nėra, bet daugybė autentiškų šaltinių liudija tikrai jų buvus. Apie tai XIX a. viduryje rašė V. Sirokomlė „Nemuno monografijoje“,XIXa.pabaigojejudantįsmėlį įamžino M. K. Čiurlionis triptike „Raigardo slėnis“, o carinėje Varėnos girininkijoje XX a. pradžioje buvo auginama didelė karklų plantacija, kurios gyvašakės buvo naudojamos smėlynams sutvirtinti prieš juos apsodinant pušimis. Krašto miškingumas prieš Pirmąjį pasaulinį karą jau aiškiai pasiekė kritinę ribą ir tolesnis jo mažinimas galėjo turėti katastrofiškų padarinių.

Kai kuriose vietose medienos stigo ne tik statyboms, bet ir kurui. Mat dvarininkai, nepaisydami vietinės paklausos, didumą medienos eksportavo į pelningesnes užsienio rinkas. Žmonėms tai kėlė nepasitenkinimą, kuris išsiliejo XX a. pradžioje, revoliucinių pakilimų metais. Daugelyje vietų užfiksuotimasiški,geraiorganizuotisavavališkikirtimai, kuriuos pavykdavo nutraukti tik pasitelkus kariuomenę.

Miškingumas smuko iki kritinio lygio

Taigi miškų naudojimo būklė Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse jau kėlė realią grėsmę kai kurių regionų gamtinei aplinkai (dėl intensyvėjančių erozijos procesų) ir socialiniam stabilumui (dėl medienos trūkumo ir jos brangumo). Miškingumas dabartinės Lietuvos teritorijoje tada buvo nukritęs maždaug iki 20 proc., o medienos poreikis vien vietos gyventojų reikmėms, neskaitant eksporto ir perdirbamosios pramonės, siekė apie 6,5 mln. m³. Šios reikmės buvo tenkinamos ne tik mediena iš „oficialių“(valstybėsirdvarininkų)miškų, bet ir iš nekontroliuojamų valstiečių miškelių, krūmynų, pavieniais medžiais, krūmais bei retmiškiu apaugusių pievų ir ganyklų. Šių išteklių naudojimas leido palaikyti palyginti normalią didžiųjų miško masyvų būklę. Bet miškų plotų ir medienos stygius jau buvo akivaizdus.

 

Algirdas Brukas

 

Informacijos šaltinis: www.bmm.lt

Copyright © 2022 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.