Žiniasklaida apie mus

Žalioji Lietuva - Arboristai rūpinasi medžių sveikata

I. Turulytės iliustr.

Nemažai žinome apie medžių teikiamą naudą žmogaus sveikatai: medžiai mūsų aplinkoje valo orą, absorbuoja CO2, gamina deguonį, mažina įtampą, gerina nuotaiką, atpalaiduoja. Netgi sakoma, kad medžiai gydo depresiją, slopina pyktį, agresiją, žodžiu – skatina žmogų jaustis laimingesniam. Visgi nedaug teišmanome apie medžių sveikatą.

Miškuose medžių sveikata rūpinasi miškininkai ir miško sanitarinės apsaugos specialistai, o miestų ir gyvenviečių medžiai neretai paliekami prižiūrėti neprofesionalams. Medžiai miesto teritorijose yra pagrindinis žalio kraštovaizdžio elementas, natūralus gatvių triukšmo, dulkių, automobilių išmetamųjų dujų filtras, pavėsis atokvėpiui karštą vasaros dieną. Tačiau miesto teritorija medžiui augti ir gyvuoti yra per daug agresyvi, kad jis klestėtų taip, kaip gali klestėti natūralioje aplinkoje – mieste medžio gyvenimas sutrumpėja 3–4 kartus. Daugelyje Europos valstybių imta suprasti, kad medžiai miesto teritorijose reikalauja ypatingos priežiūros ir globos. Orientuojamasi į medžio sveikatą, prevencinę priežiūrą ir palankios aplinkos kūrimą. Medžių priežiūros žmogaus paveiktoje aplinkoje ypatumus tyrinėja arboristikos mokslas. Pažangių šalių miestų ir gyvenviečių želdinių priežiūra perduodama šios srities specialistams – arboristams. Humanistinis ir profesionalus požiūris į miesto medžių priežiūrą leidžia prailginti jų gyvenimą, kurti žalesnę, švaresnę ir labiau estetišką aplinką, taupyti medžių priežiūrai išleidžiamas lėšas. Deja, Lietuvoje arboristikos praktika kol kas gana retas reiškinys, dėl žinių ir įgūdžių trūkumo mūsų medžiai miestuose stipriai žalojami agresyvios žmogaus veiklos ir drastiškų neprofesionalios „priežiūros“ metodų.

Arboristika, arboristas – Lietuvoje šie pavadinimai beveik nauji, o bendrinės lietuvių kalbos žodynuose į lietuvių kalbą dažnai verčiami kaip „miškininkystė“, „miškininkas“. Tačiau arboristai nėra miškuose dirbantys miškininkai, nėra kopinėjantys medžiais alpinistai, nėra tiesiog medžių genėtojai ar medžių „chirurgai“.

2010 m. pagrindinį gamtotyros, miškotyros ir kitų gamtos, aplinkos, inžinerijos ir technologijų, žemės ūkio mokslų išsilavinimą turintys asmenys įkūrė viešąją įstaigą „Lietuvos arboristikos centras“. Visus juos suvienijo bendras siekis globoti ir ginti vieną iš svarbiausių ir, deja, vieną iš jautriausių ekosistemų – medžius. Ši organizacija siekia pakeisti požiūrį į miesto medžių priežiūrą, veikia praktinės ir edukacinės arboristikos kryptimis, jungia ir vienija fizinius bei juridinius asmenis, kuriems rūpestis medžiais yra svarbus. Pagrindinis organizacijos šūkis yra „Natura trahit ad sua jura“ – „Gamta verčia veikti pagal savo dėsnius“.

Arboristika (lot. arbor – medis) – sumedėjusių augalų (medžių, krūmų) ir jų aplinkos (augaviečių, buveinių) priežiūra, globa miesto teritorijoje. Arboristikos disciplina siekiama koreguoti sumedėjusių augalų augimą, išlaikant jų biologinį gyvybingumą ekologijos, kraštovaizdžio kontekste. Ši nauja mokslo disciplina reikalauja itin daug biologinių žinių ir yra labai priklausoma nuo daugelio techninių, fizinių, teisinių, socialinių ir klimato faktorių, lemiančių galutinius sprendimus.

Pastarieji 40 ilgų ir nuoseklių tyrinėjimo metų parodė, kad medis susikuria specifines savigynos sistemas, kurios yra labai veiksmingos kovojant su infekcijomis jį sužalojus. Arboristikos teoretikas ir praktikas, modernios arboristikos „tėvas“, biologas ir augalų patologas daktaras Alex Shigo (1930–2006) įrodė, kaip medis greitai prisitaiko prie pokyčių, kurie kelia grėsmę jam išlikti. Jis paneigė tradicinį, laikytą neginčytinu medžio „užsikrėtimo“ ir medienos puvimo procesą, įrodydamas, kad medžiai turi ir naudoja gynybinę „atskyrimo“, o ne „gydymosi“ sistemą. 1984-aisiais Vokietijoje jis paskelbė „medžių chirurgijos“ pabaigą. Jo atrasta savigynos sistema – anatominis ir cheminis „barjeras“ – tai esminis taškas, formuojantis ekologinį požiūrį į medžio būklę, arboristikoje.

Kai medis yra sužeistas ar užkrėstas, prasideda pažeidimo atribojimo (atskyrimo, izoliavimo) ribų formavimo procesas. Medis negali grąžinti ar atstatyti medienos, kuri yra sužeista ar infekuota. Šia prasme medis nesigydo. Medis, skirtingai nuo gyvūno,  atskiria žaizdų infekcijas. Jo žaizda niekada nebus išgydyta. Užkrėsta (infekuota) mediena ar puvinys bus izoliuotas sienelėmis, barjeru, iš kurio formuosis kaliusas (angl. callus). Susiformavusi drevė tampa „anatomine ir fiziologine norma“… Nugenėtos, pažeistos ar nudžiuvusios šakos kelmas ilgainiui apauga sava mediena, kaliusu ir tokiu būdu „uždaro“ žaizdą…

Medžiai gamtoje yra susiję vienas su kitu ir su daugeliu kitų šios bendrijos organizmų. „Draugystė“ užtikrina medžio ir jo bendrininkų, „gyventojų“ ilgalaikį išlikimą. Medis kaip atskira ekosistema sudaro sąlygas gyventi daugeliui kitų organizmų. Tarp medžio ir įvairių organizmų užsimezga įvairūs simbiotiniai ryšiai. Medžiai jungiasi į grupes, grupės – į masyvus, pavienių subjektų ekosistemos – į objektų ekosistemas, susiformuoja unikali ekosistema, apjungianti milijardų milijardus organizmų ir t. t.

Daugelio simbiontų gyvenimas yra susijęs tik su viena medžio rūšimi arba tik su kuria nors šio medžio dalimi – lapais, šakomis arba šaknimis. Visuose lygiuose – nuo viršūnės iki dirvožemio paviršiaus ir gilesnių jo sluoksnių yra susijusių ir sąveikaujančių rūšių sistema.

Medis kitus gyvus organizmus veikia kur kas toliau, negu siekia jo paties vainikas. Drėgmę jis ima iš visur, kur tik siekia jo šaknys. Drėgmė išsiskirsto po medienos audinius ir pagaliau didžiausia jos dalis per lapus išgaruoja į atmosferą. Vienas suaugęs medis per dieną išgarina į atmosferą šimtus litrų vandens. Tokiu būdu jis dalyvauja vandens apykaitos rate.

Miręs medis dar ilgai glaudžia daugybę organizmų, tarp jų ir grybų, kerpių ir nariuotakojų, kurių dalis ardo medieną, minta pūvančiomis medžio dalimis, skaido organines medžiagas į junginius, tinkamus kitiems organizmams įsisavinti, ir tokiu būdu medienos likučiams padeda „grįžti“ į žemę.

Gamtoje viskas sutvarkyta – medžio simbiontai neturi tikslo medį, kaip savo globėją, numarinti, jie tik nesustodami atlieka jiems pavestą, labai svarbią ekologinę funkciją: padeda medžiui išgyventi, klestėti ir, galop, numirti, „išnykti“ ir susilieti su „mineraliniu“ pasauliu…

Arboristika prasideda nuo „kastuvo“, nuo sėklų brandinimo ir daiginimo. Teisingai „pradėti“ nuo sėklos (arba vegetatyviniu būdu padauginti) sodinuką arboristui reiškia sėkmingą augalo gyvenimą. Todėl labai svarbi arboristikoje yra medžio sodinimo ir jo priežiūros reikšmė. Didelis dėmesys skiriamas augalo aplinkai, jo pagrindui „didenybei“ dirvožemiui, jo kokybei.

Arboristikoje atsisakyta tarp mūsų „pritapusių“ medžio chirurgijos metodų. Drevės ar kito paviršiaus pažeidimai „gydomi“ tik išskirtiniais atvejais. Pirmenybė visuomet teikiama pažeistos dalies generavimui, nepažeidžiant vidinių augalo apsauginių barjerų funkcijų. Cheminės priemonės naudojamos tik būtinais atvejais, kai estetiniai apdorojimo tikslai ir būdai yra svaresni už ekologinę medžio vertę. Arboristas stengsis sudaryti palankias sąlygas tinkama kryptimi augti kaliusui ir pašalinti ar bent pabloginti sąlygas puviniui ir ligoms atsirasti ar plisti. Drevės neplombuojamos, neužtaisomos ir nebetonuojamos. Šakų genėjimas atliekamas taip, kad kaliuso žievei būtų kuo lengviau likusį „kelmą“ apauginti ir paslėpti žaizdą nuo išorės poveikio. Genėjimai  atliekami per augalo vegetaciją – tuo metu, kai augalas yra fiziologiškai gyvybingas. Šie principai, arboristams įrodžius savo tiesą, pagrindžiant jį ilgamete praktika, yra pripažinti daugelyje šalių, tačiau iki šiol neatitinka mūsų šalyje galiojančių teisės aktų ir vyraujančių tradicijų.

Parengė Kristina Juozapavičiūtė

Informacijos šaltinis: www.zaliojilietuva.lt