Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Diskusijos Ar atrankiniai kirtimai – jau istorija?

Populiarūs

Ar atrankiniai kirtimai – jau istorija?

a.gaidamaviciaus 1Kas nors kažkiek domisi miškininkyste ar kieno pažįstami, giminės yra miškininkai, turėtų prisiminti tarybinių laikų Miškų ministrą Algirdą Matulionį. Jis mirė 1980 metais, beveik tuo pat metu, kai gimiau aš, taigi pažinoti šio šviesaus žmogaus man asmeniškai neteko. Tačiau užaugęs Labanoro girios apsuptyje, kur dažnai lankydavosi ir ministras, galbūt čia gyvenančių žmonių pasakojimų apie A. Matulionį įkvėptas, pasirinkau miškininkystės studijas ir jas baigęs tapau plynųjų miško kirtimų priešininkas. Lygiai taip pat, kaip ir a. a. Algirdas Matulionis. Esu girdėjęs Kertuojos kaimo žmonių prisiminimus, kad išlakiąsias Lakajos pušis šis ministras tik „per kraują“ leisdavo nukirsti, netgi pats nurodydavo kurias, t.y. prastesnes, kad vietos daugiausia turėtų patys gražiausi ir patys gyvybingiausi medžiai. Tokius kirtimus jis vadindavo atrankiniais, o miškų ūkio mokslininkai vėliau juos perkrikštijo į tūrio ugdymo kirtimus. Labai džiaugiuosi, kad Aplinkos ministerija neseniai išleido knygą „Miškininkas Algirdas Matulionis“ (sudarytojas Stasys Karazija). Šioje knygoje pirmą kartą publikuotas originalus, nepakeistas A.Matulionio atliktos studijos rankraštis, parašytas dar 1979 metais, jau palikus ministro postą. Mane ypač sudomino šios studijos aštuntasis skyrius „Kelios pastabos dėl atrankinių kirtimų“. Skaičiau ir žavėjausi ministro mintimis, bet kartu buvo skaudu, kad visa tai seniai pamiršta, Lietuvai prisipirkus skandinaviškos miškų kirtimo technikos, kuri pritaikyta tik pačiam brutaliausiam – plynam miškų kirtimui.

Miškų kirtimai anksčiau ir dabar

Ministras rašo: „Respublikos miškų ūkiai 1978 metais iškirto ir išvežė 2,44 mln. m3 medienos, arba iš vieno ha miško 2,0 m3. Plynais kirtimais medienos paruošta 41 %, o 59 % sudaro atrankiniai sanitariniai, ugdomieji ir dalis pagrindinių atrankinių kirtimų“. Palyginimui, 2010 metais Lietuvos miškų urėdijos ir privatūs miško savininkai iškirto 7,36 mln. m3 medienos („Aplinkos būklė 2010. Tik faktai“). Iš jų 2,5 mln. m3 išsiveža kinai, kad keltai iš Klaipėdos uosto į Kiniją neišplauktų tuščiais konteineriais („Lietuvos mediena iškeliauja į Kiniją“, BNS, 2011-09-06). Kokia dalis šios medienos iškirsta plynai, tiksliai nustatyti sunku, nes įvairūs literatūros šaltiniai apie tai užsimena labai šykščiai. Žinoma, kad valstybiniuose miškuose nuo pat Nepriklausomybės atgavimo vyrauja plynieji kirtimai, o privatūs savininkai (išskyrus pavienius atvejus) kito būdo ir nepripažįsta: jeigu tik leidžiama kirsti plynai, tai ir kertama būtent plynai. Pastaraisiais metais visuomenei nuraminti miškų urėdijos vis daugiau taiko neplynus kirtimus, tačiau tie neplynieji kirtimai nėra tapatūs atrankiniams kirtimams, apie kuriuos rašė ministras Algirdas Matulionis. Daugiausia tai atvejiniai kirtimai, kuomet miškas iškertamas ne per vieną kartą, o per du: pirmiausia pušynas išretinamas, leidžiama užsisėti savaiminukams ir po kelerių metų iškertamos likusios pušys. Taigi tokie vadinamieji atvejiniai kirtimai nedaug kuo skiriasi nuo plynųjų.

Atrankinių kirtimų esmė ta, kad miškas gyvuoja nepertraukiamai. Paprastas žmogus, atsidūręs tokiame miške, niekada nepasakys, kad yra kirtavietėje. Atrankiniai kirtimai padeda miškui išlikti tikru mišku -  medžiai jame turi būti ne vieno amžiaus ir ne vienos rūšies. Tuo tarpu po plynųjų kirtimų užauginamos monokultūros, neatsparios vėjams, gaisrams, ligoms ir kenkėjams. Atrankiniai kirtimai išsaugo miško architektūrą, t.y. visus jo aukštumo ardus, kurie natūraliame miške yra net keli. Pagaliau tai svarbu kraštovaizdžio apsaugai, nes miškai yra vienas svarbiausių (jei ne pats svarbiausias) kraštovaizdžio komponentų. Koks dabar likęs miškų kraštovaizdis po 20 metų vykusių intensyvių plynųjų kirtimų, pasakoti nereikia. Miškai jau nebepanašūs į miškus. Žinomas fotografas Marius Jovaiša antrą kartą fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ jau nebepakartotų.

Kertinės miško buveinės – ne išeitis

Švedijos miškų tvarkymo modelis, kurį perėmė Lietuva, buvo didelė klaida.  Ši šalis yra prastas gamtosaugos pavyzdys, ypatingai miškų srityje, kadangi dideli plynų kirtimų mąstai neišvengiamai naikina ne tik kraštovaizdį, bet ir biologinę įvairovę. Maži ploteliai, kuriuose neūkininkaujama, vadinamosios kertinės miško buveinės (jų steigimo mada irgi atėjo iš Švedijos) yra ne išsigelbėjimas, kadangi jos yra nesusisiekiančios, o gamtoje visos rūšys turi nuolat migruoti iš vienos vietos į kitą. Kuomet tarp dviejų kertinių miško buveinių yra 8 ha ploto plyna kirtavietė, ta natūrali migracija nutrūksta. Būtent dėl to kenčia trečdalis į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų rūšių. Jeigu didžioji dalis miškų būtų kertama atrankiniais kirtimais, netgi išlaikant šiandieninius kirtimo mastus, nei kertinių miško buveinių, nei draustinių nereikėtų – visos retosios rūšys išliktų, kaip sėkmingai išliko iki šiol. 

Švedijos miškai – ne pats geriausias pavyzdys

Šiais metais Švedijos gamtos išsaugojimo draugija (SSNC) paskelbė pranešimą „Švedijos miškininkystės modelis slaptai“, skirtą informuoti visuomenę apie natūralių, didelės biologinės reikšmės miškų naikinimą Švedijoje. Kaip teigia pranešimo autoriai, po daugiau kaip 100 metų intensyvios miškininkystės, Švedijos gamtovaizdyje beveik visiškai dominuoja tvarkomi įvairių stadijų miškai po plyno kirtimo. Tačiau nepaisant tarptautinio susitarimo iki 2020 metų mažiausiai 17 procentų didinti saugomos žemės plotą nuosekliuose ir ekologiškai tipiškuose arealuose, miškų sektorius plynai kerta didžiulius išlikusių senų natūralių miškų plotus. Pranešime rašoma, kad šiandien Švedijoje yra saugoma mažiau kaip 4 procentai produktyvių medynų. Švedijos gamtos išsaugojimo draugijos viceprezidentė Karin Aström sako: „Kadangi plyno kirtimo būdas, kuris beveik išimtinai yra taikomas praktikoje, šiandien yra stipriausias veiksnys, vedantis link Švedijos miškų biologinės įvairovės krizės, vartotojai ir gamintojai visoje Europoje turi žinoti švedų metodus“ (Naturskyddsföreningen Pressmeddelande, 2011-10-19).

Kokia Lietuvos miškų ateitis?

Svarbiausia net ne tai, kiek miškų yra iškertama. Svarbiausia, kaip jie yra iškertami. Kokius miškus Lietuva turės po 100 metų – natūralius ar monokultūras, kurioms užauginti ir apsaugoti prireiks daugybės pastangų? Kokie mūsų miškų žvėrys ir paukščiai galės gyventi tokiuose miškuose? Ar juose bus valgomų grybų? Miškininkystės mokslo pradininkas Lietuvoje, didelis eruditas profesorius Povilas Matulionis dar praėjusio amžiaus pradžioje sakė, kad mišką reikia kirsti taip, kad jis to nepajustų. Tikra gėda, kad laisva Lietuva, XXI amžiuje į mišką ėmė žiūrėti tik kaip į materialinės naudos šaltinį. Miškas tapo visų mūsų didžiųjų nesėkmių atpirkėju. Nekalbu jau apie ydingą žemės reformą ir žemės grąžinimą, kuomet daugelis žmonių net nenoromis tapo miško savininkais. Prisiminkime praėjusių metų škvalą, kai dėl stichijos siautėjimo teko papildomai iškirsti apie milijoną kubinių metrų medienos. Ar valstybė po to leido miškams atsigauti, ar sumažino kirtimo apimtis? Ne – tik padidino! Vyriausybė davė nurodymą miškininkams į biudžetą surinkti papildomų milijonų. O iš kur miškininkai tuos milijonus paims, jei ne iš kertamo miško? Vienas girininkas man pasakojo: „Dešimt metų mišką tausojau, kasmet iš urėdijos išsiderėdavau po nedidelį plotelį, kur nors pelkėje, kur nelabai apsimoka kirsti, kad paliktų jį ramybėje. O šiemet ėmė ir liepė atrėžti viską. Ir, žinoma, plynai“.

a.gaidamaviciaus 2

a.gaidamaviciaus 3

Straipsnio ir nuotraukų autorius - Andrejus Gaidamavičius

 

Informacijos šaltinis: www.glis.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.