Populiarūs

Klaipėdietis Vilius Baranauskas pajūryje, šalia Šaipių draustinio pastatytuose specialiuose aptvaruose augina į Raudonąją knygą įtrauktus sakalus keleivius. Ornitologas viliasi, kad po kurio laiko Lietuvos miškuose jo augintiniai vėl suks lizdus ir perės jauniklius…

 

Aštuonios, bet iš tų paukščių, kurių jaunikliai turėtų būti paleisti į laisvę, tik dvi poros. Šiemet visoje Europoje ta pati bėda – iš perinčių sakalų nesulaukta nė vieno jauniklio. Didžiuliai nuostoliai... 

Mes nepaleidome dar nė vieno sakalo. Gaila, bet Aplinkos ministerija iki šiol niekuo neprisidėjo. Visos lėšos iš savo kišenės, kolegų, bendraminčių, bičiulių ar klasės draugų.

Minėjote, kad valstybė jums ne tik nepadeda, bet dar ir trukdo...Na, atvažiuoja tikrinti paukščių voljerų tuo metu, kai paukščiai ant kiaušinių tupi... Aš neleidžiu, sakau: ar žinote, kad Anglijoje net fotografuoti perinčio paukščio negalima, jei neturi specialaus leidimo? Baudą gali užsidirbti jau vien už tai, kad su fotoaparatu aplink lizdą triniesi.

Buvau išvažiavęs į Didžiąją Britaniją, pusmetį stažavausi pas daktarą Nicolą Foxą. Jis sudėliojo jau turimas mano žinias, suteikė papildomos informacijos apie sakalų laikymą, jų voljerų konstravimą. Ten gavau ir sakalų augintojo licenciją. Pasibaigus stažuotei, jis pasiūlė man tapti vyr. sakalininku, vėliau žadėjo palikti man visą projektą. Atsisakiau, negalėjau kitaip tuo metu pasielgti.

Per daug myliu savo kraštą. Nuo kūdikystės dainuoju dainas apie sakalą... Tai ne sentimentai – greičiau suvokimas, jog gimiau atlikti tam tikrą funkciją. Ne tik vaikų prisidaryti (nors turėjau tris žmonas ir tris vaikus), atlikti biologinę funkciją. Svabiausia man – paukštis, tik paskui visi kiti. Būtent dėl to gyventi su manimi nelengva (šypsosi). Kažkas rūpinasi beglobiais vaikais, kažkas – miško apželdinimu, o aš – sakalų keleivių rūšies išsaugojimu. Noriu grąžinti į Lietuvą tokią tradiciją kaip sakalininkystė. Seniau visi sakalų keliai ėjo tik per Lietuvą. Tai – garbės reikalas.

Mano sakaliukai tolygūs keturiems arabų ristūnams (juokiasi). Žinoma, dabar jie pigesni nei anksčiau. Žieduotas ir pasą turintis paukštis gali kainuoti nuo 18 tūkstančių iki 20 tūkstančių svarų.

Jie buvo išnaikinti pesticidais. 1970-aisiais dar vaikas būdamas ornitologas Saulius Karalius, įlipęs į medį, rado paskutinį sakalų keliauninkų lizdą. Dokumentai nerodo, kad nuo tada jie būtų perėję Lietuvoje, nors tokių prielaidų yra. Gali būti, kad per metus peri 4–10 sakalų porų. Tiesa, niekam iki šiol nepavyko jų rasti.

Iš prigimties sakalai – plėšrūs paukščiai. Žmogaus jie nekenčia ir nesuvokia, kad galime būti šalia.

Taip, dar stažuodamasis pas N. Foxą pajutau, ką reiškia jų nagai. Kartą, kai svėrėme paukščius, sakalas suspurdėjo ir ėmė kristi nuo svarstyklių. Negalėjau leisti, kad jis susižeistų, todėl bandžiau sugauti, o šis sugriebė mano ranką kojytėmis. Iš sakalo nagų išvadavo atbėgęs kolega, tačiau pirštas kurį laiką buvo sutinęs. Dirbant su plėšriaisiais paukščiais, tenka nusileisti iki jų lygio, kitaip nesuvoktum, ką jie tau norėjo pasakyti.

Sakalai nemėgsta glostymo, ima nervintis. Na, bet prireikus toleruoja. Šie paukščiai žino, kad esu judantis daiktas su pirštine, ant kurios kartais pasitaiko jų mėgstamos mėsos (juokiasi).

Suaugusio patino dienos norma – 4,5 viščiuko, patelės – 6,5 viščiuko. Jiems tinka ir viščiukai, ir putpelės, ir pelės.

Darbo pobūdis labai priklauso nuo sezono. Vasarą mums – pats įtempčiausias metas: tik dabar ant sparnų pasikėlė jaunikliai. Po trijų savaičių prasideda jaunųjų paukščių treniruotės, netrukus po jų planuojame rengti paukščių pristatymus. Dar reikia paruošti aikštelę, kad būtų kur atsisėsti. Gal pavyks parodyti, kaip seniau žmonės ant žirgo su plėšriuoju paukščiu į medžioklę vykdavo. Žadame ir žemaitukus pristatyti. Vakarų šalyse tokie pasirodymai labai populiarūs.

Daugelis jų galbūt nėra baigę aukštųjų mokslų, bet turi įgimtą pašaukimą. Iš tiesų tai – gamtos žmonės, juos supančios aplinkos stebėtojai. Sakalai gyvena patys sau, o sakalininkai – tarsi jų vasalai. Prieš šiuos paukščius net karaliai pėsti vaikščiodavo.

Taip, sakalas – laisvės ir nepriklausomybės simbolis. Nepriklausomybės, kurią tu gebi įžiūrėti ir su kuria esi priverstas taikstytis. Ne veltui šie paukščiai imti vaizduoti Lietuvos herbuose. Žmogui jie visuomet darė taurų ir stiprų įspūdį. Gal tik tam, kuris mažiau su sakalais susiduria, jų akys nieko nesako? Iki paskutinio iškvėpimo šių paukščių povyza išlieka nepriklausoma.

Aš tam ir gyvenu. Žinau, kad atlieku didelį ir svarbų darbą.

Gal ateis laikas, kai ir ministerija skirs tam lėšų, tačiau ne dėl to dirbu. Dabar mano išlaidų dalį kompensuoja parduoti paukščiai.

Vienas yra Čekijoje, vienas Vokietijoje, o visi kiti – Didžiojoje Britanijoje.

Kelionės metu sakalui uždedamas gaubtuvėlis, paukštis kurį laiką (beveik tris paras) nešeriamas. Paskui jis paleidžiamas į naują aplinką. Nelaisvėje sakalai gyvena maždaug 28 metus.

Na, patino asistavimas patelei prasideda pavasarį. Tarsi vyras, ant kelių įteikdamas moteriai gėlę, sakalas savo išrinktajai neša maistą. O ji kuklinasi, tačiau vyrams iš šių paukščių tikrai nėra ko mokytis (juokiasi). Vienas mano draugas juokauja, kad kitame gyvenime, po reinkarnacijos, nė už ką nenorėtų atgimti sakalu.

Sakalas – visiškas patelės vergas, jei jis nepateikia jai ir vaikams maisto, grobiu tampa pats.

Nežinau, kaip rutuliosios sūnaus gyvenimas, ar jis tęs tai, ką pradėjau. Prieš penkerius metus Matas baigė statybos ir verslo vadybą, bet dirba su manimi. Negali žinoti, kaip viskas susiklostys. Gal sutiks merginą, kuri jam taps viskuo, ir atsisakys paukščių.

Kita vertus, nesuprantu, kaip žmogus gali atimti iš kito tai, kas jam brangiausia? Moterys linkusios priekaištauti, kai nesulaukia dėmesio. Bet juk gėlę jos ir pačios gali nusipirkti, o sakalas, gyvenantis nelaisvėje, viščiuko nenusipirks.

Labai gerai yra pasakęs Honore de Balzacas: „Moters meile patikėsiu tada, kai pamatysiu ją ant savo kapo verkiančią.“ Mano gyvenimas ir toliau bus susietas su sakalais: su jais medžiosiu ir juos veisiu. Jeigu Lietuvoje to daryti neleis, vyksiu kitur, bet tą darbą dirbsiu turbūt visą likusį savo gyvenimą.