Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Vertybės Arčiau gamtos: parkų ir miestų želdynai

Populiarūs

Arčiau gamtos: parkų ir miestų želdynai

Augalų prigimties supratimas padeda žmogui siekti santarvės su savimi ir gamta. Geriausia vieta šiai dermei pajusti  – parkai, kurie yra neatsiejama dvarų kultūros ir miestų istorijos dalis. Parkų želdinius sudaro įvairūs augalai ir jų kompozicijos. Didžioji dalis parkų augalų – vietiniai, tačiau pasitaiko ir svetimžemių. Juose sukurti įvairūs gamtai nebūdingi augalų deriniai mums palieka įspūdį ir formuoja išskirtinę tik parkams būdingą biologinę įvairovę. O kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mūsų aplinka sveikesnė. Tai labai aktualu miestams. Jų vystytojai turėtų nepamiršti, kokia didelę reikšmę gyventojų dvasinei ir fizinei gerovei turi seni medžiai.

Europoje miestų želdiniai tęsė parkų kultūrą. Ir Lietuvoje turime miestą, prasidėjusį nuo parko – tai grafo Vladislovo Tiškevičiaus XX a. pradžioje įkurtas Lentvaris. Grafas pasikvietė kraštovaizdžio architektą Eduardą Fransua Andrė (Édouard François André), kuris dvaro sodyboje įveisė vieną puikiausių Europos parkų. E. F. Andrė sukūrė peizažinio stiliaus parkus ir Tiškevičių dvarams Trakų Vokėje, Užutrakyje, Palangoje.

Šiame interviu kalbiname Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos biologę Andželiką K r i a u č i ū n i e n ę, kuri primena, kad parko paskirtis – parodyti tai, kas gamtoje geriausia ir gražiausia. Užutrakio dvaro sodybos parke ji kasdien stebi E. F. Andrė palikimą ir gerbia šį kūrėją už dėmesį vietos augalijai, natūralumo siekį, spalvotų žydinčių pievų puoselėjimą. Kalbino Lina Leparskienė.

Augalai turi savo kalbą. Kuo geriau ją suprantame, tuo gražesnę aplinką aplink save galime susikurti. Augalus galime suprasti ir neturėdami ypatingų botaninių žinių, tiesiog stebėdami, įsižiūrėdami, uosdami. Tačiau tie, kas kuria arba puoselėja parkus, miesto želdynus, privalo suprasti daugiau... Kokia ta augalų kalba? Ką turime apie juos žinoti, kad galėtumėm su jais gyventi darniai ir pagarbiai?

Toji kalba yra prigimtinės augalo savybės. Svarbiausia suprasti, kad augalai yra tokie pat gyvi padarai, kaip ir mes. Jie gyvena, vystosi, auga, sensta, miršta... O žmonės labai dažnai apie augalus galvoja kaip apie plytas. Jiems atrodo, kad pasodins augalą ir jis visą laiką bus toks pat. Sodindami medį nesusimąsto, kad jis bus per arti gatvės, per arti namo, užstos šviesą. Kitaip sakant, žmonės pamiršta, kad medis išauga, o kai išauga, kažkodėl tampa problema... Dar liūdniau, kai tą problemą paveldi palikuonys. Tarkim, medis auga ne vietoj, užstoja šviesą, bet jį pasodino mums brangus žmogus... Augalų prigimties nesupratimas, deja, sukelia nepatogumų.

Žiūrint į senąsias lietuvių sodybas, kurios dažnai apaugusios dideliais medžiais, atrodo, kad medžiai mums yra labai svarbūs, kad jie yra neatsiejama mūsų namų sampratos dalis.

Šiandien, deja, dideli medžiai dažnai nebėra vertybė. Jie gali būti naikinami dėl absurdiškų priežasčių, kaip antai: medžiai meta lapus, kuriuos reikia grėbti... Bijau, kad tradicija sodinti medžius išnyks, o vaikaičiai nebeturės mūsų sodintų medžių, nes gražiausiu „augalu“ lietuviams tapo akmuo. Kaip elgiasi sodybų naujakuriai, kaip tvarkomasi prie daugiaaukščių? Apželdinant pastatus dominuoja akmenys. Dar baisiau kaime, kur prie tradicinių namų atsiranda kapinių apželdinimo elementų – akmenų krūvoj paliekama skylutė kokiam nors spygliuočiui, o visi tarpeliai priberiami skaldos, kad, neduok dieve, kokia žolė neišlįstų. Liūdna, kad tarp tokių „želdinių“ auga vaikai. Akmuo juk neauga, nežydi, nevysta, nemeta lapų. Kai tokioje aplinkoje užaugęs vaikas atsiduria po dideliu medžiu, natūralu, kad jam lapų grėbimas atrodo beprasmis užsiėmimas. Ir medyje gyvenantys paukščiai ne džiugina, o kelia triukšmą. Pastaruoju metu iš ten, kur atsikrausto žmogus, visi kiti gyventojai turi pasitraukti...

Išties mūsų miestuose ir miesteliuose sodinama gana daug jaunų medelių, tačiau senieji medžiai nelabai vertinami, teigiama, kad miestas – ne miškas, o seni medžiai jau atgyveno savo amžių.

Medžiai yra miesto istorijos dalis, kaip ir seni pastatai. Mes vertiname kelių šimtų metų pastatą kaip paveldą, jį restauruojame ir saugome, tačiau į dviejų šimtų metų medį kažkodėl žiūrime kaip į grėsmę. Tai nesąžininga, nenuoseklu ir neprotinga. Medis turi itin didelę vertę. Jis ne tik mums, bet ir dešimtims kitų gyvių teikia prieglobstį. Žmonės galvoja, kad, pavyzdžiui, drevė medyje yra jo ligos požymis. O tai – normalus medžio vystymosi etapas. Mes patys esame ir dėmėti, ir skylėti, bet nepaisant to, vieni kitiems gražūs. Taip ir medis su dreve gali gyvuoti šimtą metų, o drevėje gyventi dar kas nors... Kuo senesnis medis, tuo jis vertingesnis biologinei įvairovei. O kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mūsų aplinka sveikesnė. Medelynuose suformuotuose jaunuose gražiuose medeliuose nėra vietos paukščiams perėti, juose nėra ertmių kitai gyvybei rastis. Senas medis – didelis, didžiulė jo lapų masė švarina orą, o šakos ir lapija yra tinkama aplinka įvairiems gyventojams. Yra posakis, kad gamta nemėgsta tuštumos. Jei kažką iš savo aplinkos išvejame, būtinai kuriasi kitos gyvybės formos, kurios nebūtinai mums palankios, pavyzdžiui, grybai ar mikrobai. Geriausia būtų, kad gamta gyventų pagal savo prigimtį, o mes kuo mažiau kištume nagus, nebent retkarčiais padėdami.

O kaip gali harmoningai derėti bioįvairovė ir intensyvus gyvenimas dideliame mieste? Juk šiais laikais akivaizdi miestų tankinimo tendencija.

Kuo didesnis miestas, tuo daugiau jam reikia želdynų, nes jie kompensuoja mūsų sukuriamą taršą. Triukšmas, kvapai, kietosios dalelės, rūgštūs lietūs – medis sugeba sugerti beveik viską, išvaduodamas mus nuo šių blogybių. Ar gali būti geriau?! To negali užtikrinti jokie filtrai. Kartais pastebime, kad miestuose medžiai būna pajuodę, jų lapai padengti juodom apnašom. Jei jos nenusėstų ant lapų, mes jomis kvėpuotume, jos nusėstų ant mūsų odos, mūsų namuose. Pasaulyje jau sukurtos metodikos, kaip paskaičiuoti medžio teikiamą naudą, net finansinę jo vertę – kiek jis išskiria deguonies, kiek sugeria toksinų. Kuo daugiau medžių auga, tuo brangesni tame rajone esantys butai, o kuo brangesnis butas, tuo daugiau jo savininkas sumoka mokesčių į miesto biudžetą. Tad želdiniai daro tiesioginę įtaką ir miesto biudžeto pajamoms... Protingai suplanuoti želdynai nereikalautų ypatingos priežiūros. O nuo nuolatinio žolės „drožimo“ – tik dulkės ir degalų smarvė, grožio nedaug.

Senas medis pats savaime yra tarsi atskiras pasaulis. Juo labiau – istorinis parkas arba sodas, kuriame gali sugyventi įvairiausių rūšių augalija, apie kurią galime sužinoti labai daug, niekur neišvykdami.

Parko paskirtis – parodyti ir supažindinti su tuo, kas geriausia ir gražiausia gamtoje. Europoje parkų kultūra kėlėsi į miestus, o miestų želdiniai vystėsi pagal parkų kultūrą. Mums ir čia nepasisekė, miestai vystėsi sau, o parkai – sau. Be to, prisiminkime tarybinių laikų auklėjimą: viskas, kas iš dvaro, taip pat ir parkai, buvo suvokiama kaip blogis. Todėl mes turėjome tik miško parkus. Ir miesto parkai buvo panašūs į miško parkus, tik su šaligatviais. Norisi tikėti, kad dabar esame protingesni ir suprantame, kad parkui turi atsirasti vietos ir mieste. Manau, kad man svarbiausiame mieste – Trakuose – parkais turėtų tapti ežerų pakrantės. Čia pati gamta sukūrė viską, ko reikia, lieka tik prižiūrėti. Galima, aišku, patobulinti, bet svarbu nepersistengti, nes sugadinti lengva, o pataisyti – labai sunku. Svečiose šalyse istorinius želdynus, parkus matome kiekviename žingsnyje, nes tai visais laikais buvo suvokiama kaip vertybė, ypatinga miesto puošmena. Lietuvoje net turime miestą, prasidėjusį nuo parko. Taip grafas Vladislovas Tiškevičius XX a. pradžioje kūrė Lentvarį. Jame išlikę maumedžiai ir juodosios pušys – Tiškevičių laikų parko likučiai. Ir mums vertėtų taip puoštis, užuot viską urbanizavus įsivaizduojamo patogumo dėlei.

O ko miesto želdintojai galėtų pasimokyti iš parkų? Parkų bioįvairovė yra kitokia nei miškų ar miesto želdinių, ten pamatysime ne tik mūsiškius, bet ir atvežtinius (introdukuotus) augalus.

Parkų želdinius sudaro įvairūs augalai ir jų kompozicijos. Didžioji dalis parkų augalų – vietiniai, bet esama ir mūsų kraštams nebūdingų medžių, krūmų, gėlių – jais tenka rūpintis daugiau... Greta pasodinus totorinį ir vietinį sausmedį, sukuriamas ypatingas grožis, nes mūsiškis žydi baltai ir geltonai, o totorinis – rausvai. Toks derinys gamtai nėra būdingas, todėl palieka mums įspūdį. Be to jis pritraukia daugybę vabzdžių, o juos kažkas lesa... Formuojasi mitybos grandinė, kartu ir biologinė įvairovė. Ji ne tik turi teisę čia būti, bet ir sukuria parkui pridėtinę vertę. Juk tūkstančiai žmonių važiuoja stebėti paukščių, grožėtis pražydusiais augalais. Yra ir tokių, kurie keliauja po pasaulį, stebėdami šikšnosparnius. Kodėl senuose parkuose gyvena šikšnosparniai, o kitur jie nyksta? Todėl, kad parkuose yra ne tik drevėtų medžių, bet ir senų pastatų su rūsiais ar palėpėmis, kuriuose šie gyvūnai mėgsta įsikurti, o želdiniuose yra atvirų erdvių, tinkamų medžioti vabzdžius. Nemažai paukščių peri ne medžiuose, o krūmuose ir žolėje, jiems taip pat reikalingos parko erdvės, pakrūmės. Štai Trakuose žmonės labai nori atsisakyti pakrančių krūmų, nes į juos metamos šiukšlės. Bet jei mes atsisakome krūmų ir dilgėlynų, kurie mums neestetiški, tai atsisakome ir lakštingalų, kurios Trakų pakrantėse visada perėjo, nes tų dilgėlynėlių buvo. Juose ne tik lakštingalos peri, ten veisiasi mums gražūs drugiai – dilgėlynukai ir spungės. Jei visai neliks dilgėlyno – neliks ir jų... 

Ne jazmino ar alyvų krūmas, kaip poetiškai įsivaizduotume, o dilgėlynas yra lakštingalų namai?

Taip. Apskritai yra daugybė paukščių, kurie peri žolėje arba prie pat žemės, įvairiuose krūmuose, kuriuos mes vadiname šabakštynais. Kai išgenime ir išretiname tuos krūmus, išstumiame ir paukščius. O galėtume čia vesti gamtos pažinimo pamokas, rodyti juos vaikams, turistams ir džiaugtis patys.

Tad prieš pavadindami augalus menkaverčiu želdynu arba šabakštynu, turėtume pagalvoti.

Kai žmogus kokį medį pavadina menkaverčiu, dažniausiai klausiu, o ar jis pats yra vertingas? Dažniausiai įsižeidžiama. Tada paaiškinu, kad kitame pasaulio krašte gyvenančiam žmogui mes esame beverčiai, nes jie nieko apie mus nežino. O tiems, su kuriais gyvename, esame brangiausi pasaulyje. Taip ir su krūmu: mums jis gali būti menkavertis, bet kažkam – namai... Tvarkomės gamtoj kaip savo darže – viskas, kas mums negražu ar nevalgoma – piktžolės, kurias reikia rauti...

Galbūt daugiau pagarbos jaučiame tiems svetimžemiams augalams?

Dažniausiai mums viskas, kas kitoniška, iš užjūrio, atrodo vertinga. Kaip ir užsieniečio nuomonė dažnai atrodo vertesnė dėmesio... Jei vietos gyventojai sako, kad natūrali ežero pakrantė yra gražu, jų niekas nepaiso, o jei užsienietis – tai jau argumentas. Reikia žinoti, kad jei augalas nebūdingas mūsų kraštui, jam reikės daugiau priežiūros. Štai pušis auga pati, o introdukuotu augalu reikės rūpintis. Kita vertus, atsiranda vadinamųjų invazinių atvežtinių augalų, kurie pradeda labai intensyviai plisti, tad tenka su jais kovoti. Naikintini augalai nurodyti Aplinkos ministro įsakyme, bet sunku juos vertinti vienareikšmiškai. Štai į naikintinų augalų sąrašą pateko Sosnovskio barštis ir gausialapis lubinas. Jie išties yra agresyvūs, nors ir gražūs. Jei pievoje pradeda augti lubinai, po penkerių metų ten liks tik jie. Bus prarastos kitos toje pievoje augusios augalų rūšys. Bet į tą patį sąrašą pateko robinija, kuri dažnai vadinama akacija, matyt, dėl lotyniško pavadinimo Robinia pseudoacacia. Trakuose ji daug kur auga, tačiau jei nors kartą per metus prie jos pjaunama žolė arba jei ji auga prie šaligatvio, tai ir neplinta. Galbūt ji gali gožti kitus augalus kur nors paupyje, tačiau mieste arba parke ji labai dekoratyvi, kvepianti. Nenorime tenkintis liepomis, trokštame matyti aplink save įvairius augalus. Kita vertus, Trakuose, Karaimų gatvėje, toks augalas sukuria pietietišką koloritą ir visais atžvilgiais tinka. Man regis, naikinti niekam nekenkiantį dekoratyvų augalą – neprotinga ir neekonomiška.  

Parkų kūrėjai, matyt, buvo gerai apgalvoję augalų plėtimosi tendencijas ir atvežtinius augalus veisė atsakingai?

Parkams svarbi augalų įvairovė. Tam jie ir buvo veisiami. Eduardas Fransua Andrė kūrė taip, kad didžiąją parko dalį sudarytų vietiniai augalai, o introdukuoti turėjo juos papildyti. Kiti parkų kūrėjai sodino daugiau atvežtinių, kartais – vien svetimžemius. Galime į gėlių darželį atsinešti pievų gėlių, jas prižiūrėti ir taip sukultūrinti (dabar tai gana madinga), tačiau vis tiek norime kažko ryškesnio, neįprasto.
Peizažinio parko principai įpareigoja augalus komponuoti taip, kad kompozicijos atrodytų natūraliai. Bet tarp mūsų žalialapių medžių įterpus tokį, kuris trumpam nusidažo raudonai, sukuriamas netikėtas įspūdis. Užutrakio parke auga paprastojo klevo Švedlerio forma, kuri pavasarį dviem trims savaitėms pasipuošia tamsiai raudona spalva, kuri palaipsniui pažaliuoja, ir medis tampa nebeatskiriamas nuo paprasto klevo. Kaip į namus atnešta gėlių puokštė. Ji mus džiugina, bet jei ryški puokštė visada būtų toje pačioje vietoje, ko gero, pradėtų erzinti...

Taigi, atvežtiniai augalai gali paryškinti metų laikų kaitos grožį, tačiau juos reikia mokėti prižiūrėti.

Močiučių sodybose esame pratę matyti senas alyvas ar jazminus. Miške mes jų nerasime, nebent prie kolektyvinių sodų, kur dabar net bambukai peržiemoja. Alyvos ir jazminai taip pat yra atvežtiniai augalai, bet jie tapo savais, prigijo. Be to, jie neplinta į gamtą – auga ten, kur pasodino žmogus. Tai tobulas senas pasirinkimas. Rožes auginti sunkiau. Tai lepūnė, pietų augalas, jai pas mus per šalta, per drėgna, per mažai saulės. Taigi, prieš sodindami turime pasverti, ar šio augalo grožis vertas įdėto darbo. Ar norime daugiau laiko praleisti parke dirbdami, ar džiaugdamiesi juo?
Parkas, skirtas ramiam poilsiui, dažnai tampa nuolatinio triūso reikalaujančia vieta ir nuolat birbiančių mechanizmų sala. Dalgiu šienauti nebemokame, nieko rankomis dirbti nebenorime, todėl parko tvarkymas dažniausiai siejamas su technika. O tai jau neteisinga. Verta susimąstyti, gal auginame per daug introdukuotų augalų, reikalaujančių karpymo, purenimo, tręšimo, ravėjimo, nuolatinio purškimo nuo kenkėjų. Nepamirškime, kad, pavyzdžiui, nupurškus augalus nuo vieno lapus graužiančio kenkėjo, jie tampa nuodingi visiems vabzdžiams. Tai bėda. Civilizuotuose kraštuose visuomeniniuose želdynuose jau draudžiama naudoti agresyvias chemines medžiagas, nes jos žalingos viskam, kas gyva. O mes, žmonės, tiems chemikalams esame jautriausi.

Prieš šimtą ar daugiau metų apie chemikalus nebuvo kalbos, o parkai klestėjo.

Nes buvo protingi kiekiai augalų, geriau mokėta augalų kalba, suprasta, kam kiek reikės priežiūros, o kam ji bus visiškai nereikalinga, kas ir po šimto metų bus toks pat gražus. Ankstesniais laikais viskas buvo daroma rankomis (dvaras turėdavo daug gyventojų, net ir vaikai galėjo ravėti parko takelius), ir visi darbai turėjo būti pabaigti anksti ryte, kad atsibudus šeimininkams parke nebebūtų pašalinių. Dabar paryčiais nebesikeliame, o kai dirbame kiaurą dieną, tuo metu, kai parke yra lankytojų, – tai blaško, parkas nebeatlieka savo paskirties. Taip išsigimsta pirminė idėja.

Kokia ji, ta pirminė idėja?

Grožis, poilsis ir harmonija. Žmogus parke turėtų rasti vietą pabūti su savimi. Parkai dažnai yra arčiau mūsų nei kita gamta ir puikiai mums ją pakeistų. Bet jei toje aplinkoje ūžiama, purškiama, jaučiamas degalų kvapas, apie kokią harmoniją galime kalbėti? Anksčiau žolę parke pakakdavo nupjauti tik kartą per metus. Kalbu ne apie žalią veją priešais rūmus, bet apie spalvotą, dekoratyvią parko pievą, kuri pilna gyvybės, kurioje dūzgia kamanės, o ne žoliapjovės.

Pakalbėkime daugiau apie tą parkų pievą, kokia ji buvo, kaip kuriama ir prižiūrima?

Dauguma tų pievų žolių auga natūraliai, jos papildytos tik viena kita užjūrio žolele. Pavyzdžiui, krūminiu kiškiagrikiu, kurį turime Užutrakyje. Jis auga kartu su mūsų dobilais, baltagalvėm, dirvuolėm, miglėm ir smilgom. Jei nori turėti žydinčią pievą, užtenka ją šienauti vieną kartą, daugiausiai – du kartus. Intensyviai pjaunant, per dvejus metus natūralią pievą galima sunaikinti. O jei nori turėti žalią veją, pjauti žolę reikia nuolat. Pavyzdžiui, žaliai vejai daug palankesnis Anglijos klimatas, ji ten lengviau prižiūrima, nes žiema yra trumpesnė, ne tokia ryški temperatūrų kaita, nesiveisia pelėsiniai grybai. Beje, ir ten ji nėra tokia žalia, kaip įsivaizduojame – joje ir saulutės, ir dobiliukai žydi. E. F. Andrė kurtuose parkuose žalia veja tebūdavo prie rūmų. Kraštovaizdžio parkuose, kad ir kur jie būtų, daugiausiai augintos spalvotos žydinčios pievos.

Kokie augalėliai sukuria pievų spalvas?

Baltagalvės (vadinamas ramunėmis, „myli-nemyli“), įvairių rūšių dobilai – balti, raudoni, rausvi, mėlynos veronikos, rausvai baltos saulutės, geltoni vėdrynai, mėlynos liucernos ir katilėliai... Daug tų augalų – nuo visiems įprastų iki įrašytųjų į Raudonąją knygą. Svarbios ir varpinės žolės („smilgos“). Pavyzdžiui, miškinės šunažolės. Mums geriau pažįstamos paprastosios šunažolės. Nuo nemylimų kolūkio laikų jos buvo sėjamos visose pievose. Tai negraži žolė, bet labai greitai auginanti biomasę, tad reikalinga galvijų pašarui užauginti. Ją nupjovus lieka negražūs kupstai ir kotai, todėl ji visiškai netinka pievoms. Bet miškinės šunažolės – smulkios, grakščios, net įrašytos į Raudonąją knygą. Miške ir parke jos atrodo labai gražiai. Šiandien galime ir iš užsienio atsisiųsdinti pievų žolių mišinių, kaip visais laikais darė parkų kūrėjai. Kai paskaitai, kokia jų sudėtis, supranti, kad visa tai matyta Užutrakio parko pievose ir pamiškėse... Yra įprastų mūsų miškams augalų: pavasarį žydinčių pipirlapių, plaučių, plukių. Taip pat miškinių skudučių (lot. Angelica sylvestris, mano bendravardė), miškinių vanagių. Tai natūraliai augančios ir vis besikeičiančios puokštės. Geltonos vanagės ir violetiniai katilėliai – spalvų derinys, laikomas vienu įspūdingiausių tiek gamtoje, tiek želdynuose. O įsiterpę lengvi atvežtinio krūminio kiškiagrikio žiedynai padaro jį tobulą.

Taigi, galima sakyti, kad pieva pati susitvarko. Žmogaus pastangų nedaug tereikia?

Mes gyvename miškų zonoje, tad jei nė karto pievos nenupjausi, pradės augti medžiai ir krūmai, atviros erdvės išnyks. Tad pjovimas reikalingas ne tik žolei, bet ir kad neužaugtų miškas.

Užsiminei apie krūmus. Parkui svarbūs ir jie...

Krūmai yra labai svarbi puošmena. Vaikštinėdami po parką ar kur nors kitur, mes nelinkę pakelti galvos. Mūsų akių lygyje – medžių kamienai, kurie nedaug skiriasi. Taip pat krūmai, kurių lapai būna skirtingi (pavyzdžiui, karpytalapiai), be to, jie žydi, po to augina uogas, o prieš numesdami lapus būna skirtingų spalvų. Jie gali būti vietiniai, neryškūs, prie kurių mes pripratę, kurie užpildo tarpus, sukuria užuovėjas, padeda „apvesti“ medžių grupės kontūrą. Ryškesnius derinius padeda sukurti atvežtiniai krūmai. Dėl krūmų ta pati vieta kiekvieną kartą atrodo skirtingai. Net žiemą džiugina raudonos putino uogos, o kai prie paprasto putino pasodini ir sodinį putiną, kurio uogos iš pradžių raudonos, vėliau – juodos, turime visai kitą spalvų derinį. Skiriasi jie ir žiedais, ir lapais. Arba kalninis serbentas – jis auga mūsų paupiuose, tačiau retai būna toks vešlus, kaip parkuose. Jo lapai tamsiai žali, žiedai neryškūs, nevalgomos uogos gal kiek ryškesnės, bet jis sužaliuoja vienas pirmųjų – o tai nepaprastai svarbu, kai po žiemos esame labai išsiilgę žalumos. Žinant augalų kalbą, derinant juos nuo anksčiausiai sprogstančių iki vėliau skirtingomis spalvomis besiskleidžiančių, skirtingų spalvų žiedais pražystančių, išgaunami efektai, verti parko pavadinimo.

Ar esama tam tikrų krūmų ir augalų, padedančių atpažinti, kad čia jau ne miškas, o parkas?

Taip. Mes dažniausiai pastebime žydinčius jazminus ar alyvas. Kai jie nužydi, tampa ramia žaluma, sudarančia harmoniją, dėl kurios čia gerai jaučiamės.

O kokie medžiai parke svarbiausi?

Jei keliausime į artimiausias Europos šalis, nerasime parko be buko. Pas mus jis auga tik Palangoje, kitur – neperžiemoja. Nors žiemos šiltėja, gal paplis ir bukai. Kas mums gali būti gražiau už ąžuolą, pušį, eglę? Kokie šie medžiai gražūs, kai auga atviroje erdvėje! Jei sodinamas eglių miškas, jos auga viena šalia kitos ir numeta apatines šakas. Taip siekiama, kad iš tiesių eglių galima būtų išpjauti tiesias lentas. O parke eglės būna skarotos, šakomis siekia žemę, atviroje vietoje išaugusi pušis būna šakota kaip ąžuolas... Aš nekaip negaliu suprasti žmonių, kurie važiuoja į Vilnių žiūrėti sakurų, kai tuo pat metu visur žydi slyvos. Žydintys vaismedžiai – slyvos, kriaušės ar obelys – tai tobulas, užbaigtas grožis. Suprantu japoną, kuriam sakura pati mieliausia, bet mums? Keičiasi visa pasaulėjauta. Tokiu atveju ir žmogus mums turėtų būti gražesnis ne tas, kuris šalia gyvena, o tas, kuris kitame pasaulio krašte. Domėtis tuo, kas egzotiška, nėra blogai, jei nepamirštama, kad gražiausia tai, kas sava...

Ir E. F. Andrė stengdavosi įsižiūrėti į tai, kas vienam ar kitam kraštui, konkrečiai vietai sava. Lietuvoje tai galėjo būti ąžuolynas, gal liepynas, gal pelkė...

Užutrakyje turime ąžuolų ir pušų, tikrai žymiai senesnių už E. F. Andrė sukurtą Užutrakio parką. Kai kuriems medžiams net keli šimtai metų. Akivaizdu, kad šie senieji medžiai sėkmingai buvo įtraukti į parko kompoziciją. Tada buvo gražu, ir dabar gražu. Tose vietose, kur nebuvo senų želdinių, įkurdinti nauji, dauguma jų – netoli rūmų. Arčiausiai namų esanti aplinka turi būti puošiama, o toliau – ištobulintas vietos kraštovaizdis, kuris leidžia ieškoti darnos su savimi ir su gamta.

Akivaizdu, kad E. F. Andrė yra Tavo mėgstamiausias parkų kūrėjas. Kodėl?

Kadangi esu botanikė ir iš visų augalų labiausiai myliu žoles, tai pirmiausia dėl požiūrio į žolę ir veją, kuris man yra artimas ir atrodo teisingas. Taip pat dėl santykio tarp vietinių ir atvežtinių augalų – juk teisinga, kad didžiąją dalį parko augalijos turi sudaryti mūsų augalai, o tik mažąją – atvežtiniai. E. F. Andrė nemėgo augalų, kurie visada ryškūs. Jis naudojo rūšis ir formas, kurios nusidažo trumpam, kaip minėtoji paprasto klevo Švedlerio forma. Toks subtilus pajautimas: trumpam pasipuošia, sužavi ir vėl nurimsta. Andre puoselėjo viską, kas natūralu. Jis net kurdavo parkuose pelkes, kur buvo tam sąlygos. Taip gana mažame plote susipindavo daug skirtingo kraštovaizdžio fragmentų, lėmusių didelę biologinę įvairovę.

O vadinamoji vaizdų „kadruotė“, kai iš tam tikros vietos turi atsiverti tarsi įrėmintas vaizdas? Kaip visa tai kuriama?

Visi parkų kūrėjai to siekė. Planuojant želdyną, svarbu išnaudoti parko aplinkos galimybes. Jei nuo Užutrakio parko matosi pilis, o Andre laikais – jos griuvėsiai, juos galėjai pamatyti iš įvairių vietų, bet ne iš visur. Pavyzdžiui, eini tankiai apaugusia pakrante, ir staiga atsiveria „langas“ į griuvėsių vaizdą. Jei matytum tai nuolat – jie prarastų žavesį. Todėl vaizdas buvo dengiamas ir atveriamas tam tikroje vietoje. Jei matai medžių sieną, tai dažniausiai nuoroda, kviečianti pažvelgti į priešingą pusę, kur atsiveria koks nors įspūdingas paveikslas. Todėl prižiūrint parką svarbu jo per daug neišretinti. Želdynų planavimo teorijoje yra stulbinimo sąvoka. Pavyzdžiui, jei parke yra skulptūra ar kita mažosios architektūros forma, ji neturi matytis iš tolo. Tik kur nors pasukęs, aikteli iš nuostabos, kad pamatei kažką ypatinga. Vardan tos nuostabos akimirkos posūkiai, takų susikirtimai būdavo apželdinami. E. F. Andrė mėgo tokius susikirtimus pažymėti savita kompozicija. Užutrakyje tai yra eglė ir beržas arba pušis ir beržas. Matai tokį derinį iš toli, nes šviečia ir vienas, ir kitas medis, ir gali tikėtis kokio netikėtumo...  

O jei yra suoliukas, nuo jo taip pat atsivers ypatingas vaizdas?

Reikia ant jo prisisėsti, ir dažnai pamatysi tai, į ką stovėdamas neatkreiptum dėmesio, arba matytum visai kitaip. Kartais net ir medžiai taip auginti, kad jų šakos įrėmintų atsiveriantį vaizdą. To nežinantis parko tvarkytojas gali nugenėti atsikišusią šaką, nesuvokdamas, kad tai buvo „paveikslo“ rėmas.

O krituoliai ir stuobriai? Ar jie tinka parkams, ar juos reikia tvarkyti?

Tvarką suprantame skirtingai. Lentvario parke galima rasti net betoninį medžio stuobrį, o Palangoje – betonines medžių šaknis. Vadinasi, E. F. Andrė norėjo mums parodyti, kad tokie dalykai ne tik gali, bet ir turi būti. Tada įdomiau eiti takeliu. Užklius batelis ir pažiūrėsi, kas gi čia – ogi šaknis, o kokios ji formos, o kokios spalvos?.. Per šimtą metų ta šaka ar betoninis stuobrys taip susiliejo su gamta, kad dažnai net nepastebi, kad jie netikri. Drįstu sakyti, kad tokie dalykai yra tarsi parko tvarkymo instrukcija. Jie padeda priartinti parką prie gamtos... Tada ir nuvirtęs medis visiškai netrukdo. Žinoma, jei jis nukrito skersai tako, reikia patraukti, tačiau nebūtina jo susmulkinti kaladėmis ir išvežti. Gal jis taps suoliuku, o nuo jo dar, žiūrėk, ką nors gražaus pamatysi. Visame pasaulyje taip daroma, nes žmonės išties mėgsta sėdėti ant tokių medžių. Tai tampa parko atrakcija ir sykiu tam medžiui išreiškiama pagarba. Pastebėta, kad tokie virtuoliai fotografuojami dažniau, negu gėlynai.

Tad jei parke kas nutinka, neskubama mechaniškai sutvarkyti, o svarstoma, kaip iš to padaryti grožį.  

Būtina atsižvelgti ir į saugumą – nesaugosime virš tako pakibusio medžio, bet jei jis nusviręs virš vandens, gali visą dešimtmetį vis labiau svirti link vandens, taip sukurdamas mikroreljefą. Pakyla šaknų gumbas, o po juo, žiūrėk, jau kas nors apsigyveno. Gražu, keičiasi peizažas. Net ir nuvirtęs medis gali gulėti vandenyje, niekam gi nekliudo. O ant jo tupintį paukštį norės nufotografuoti visi. 

Man atrodo, kad kalbėdami apie dvarą, nesusiejame jo pastatų ir želdinių. Ar gali būti parkas vertingesnis nei rūmai ir atvirkščiai?

Dvaras – tai sodyba, kurią sudaro visi elementai. Nebuvo istorinių pastatų be apželdinimo. Negali pasakyti, kas svarbiau – ranka ar koja, tad rūmai ir parkas yra vienodos reikšmės. Tiek rūmai, tiek link jų vedanti alėja buvo sukurti tam pačiam šeimininkui. Didžiulis skirtumas, privažiuosi namus paprastu keliu ar liepų alėja. Namai nuo alėjos ir prasideda. Ja važiuodamas gali spėlioti, kur pateksi, ką pamatysi... Vieni, atvykę į dvarą, eina į muziejų, o kiti – žiūrėti želdinių. Kas kam įdomiau. Svarbu visuma, dermė, harmonija. Dabar net politikai kalba apie tvarią plėtrą, darnų naudojimą... Kitaip tariant, apie tai, kad nuo pasaulio sukūrimo laikų žmogus ir gamta buvo šalia. Jei mes priešpriešiname gamtą žmonių pasauliui – tampame savo sprendimų įkaitais ir net nesuprantame, kodėl mums negražu arba negera vienoje ar kitoje vietoje gyventi. Kaip dažnai naujakuriai, atsikėlę į sodybas, iškapoja senus medžius ir krūmus, sunaikina darnų pasaulį, o po to nesupranta, kodėl jiems ten nejauku, kur dingo gyvūnai ar paukščiai. Lieki vienas su savo tvarka, ir pasidaro liūdna. Gamtos norisi... Vyksta baisi, isteriška invazija į gamtą, ko anksčiau nebuvo. O visi „pritaikymai žmogui“, niekaip nesuteikia to, ko tikėtasi. Nes niekas negali pakeisti santarvės su aplinka, kurios dalimi esi.

Belieka visiems palinkėti dažniau būti parkuose, gamtoje ir siekti tos pilnatvės.

Iliustracijoje: Iš Georgo Andriaus Helvingo (Georg Andreas Helwing) 1695–1705 m. rytų Prūsijos teritorijoje surinkto herbariumo „Herbarium vivum plantarum sponte in Prussia nascentium“. Saugomas Lenkijos nacionalinėje bibliotekoje.

Iš žurnalo „Liaudies kultūra“, 2007 m. Nr. 3.

 

Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt

Copyright © 2017 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.