Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Medis kraštovaizdyje Pakelių želdiniai – trečiojo brolio vietoje

Populiarūs

Pakelių želdiniai – trečiojo brolio vietoje

Iškilaus gamtininko Prano Rimanto Grikevičiaus atminimui

 

 

Važiuodami Lietuvos keliais, pakeliu-zeldiniai-treciojo-brolio-vietoje_articlethumb320kol kas negalime didžiuotis puoselėjamu kraštovaizdžiu.

Norėdami gerinti šalies įvaizdį, turėtume atkreipti dėmesį į pakelės želdinius, jų formavimą ir priežiūrą – tokiame plote, kiek aprėpia akys važiuojant keliu. Tai turėtų rūpėti ne tik kelininkams, bet ir kraštovaizdžio architektams, dendrologams, ekologams, dailininkams, taip pat Lietuvai pagražinti draugijai bei kaimo bendruomenėms.

Teikia praktinę naudą

Pakelių želdiniai reikalingi ne tik grožiui. Jie teikia ir praktinę naudą: saugo kelius nuo sniego, sutvirtina iškasų ir pylimų gruntą, kai kurie (pvz., tuopos) sausina šlapias pakeles, o dirbamus laukus saugo nuo erozijos bei automobilių išmetamų kenksmingųjų medžiagų.

Žemės ūkio universiteto Miško fakulteto atlikti tyrimai parodė, kad prie automagistralės Vilnius–Kaunas, ties iškasomis, oro užterštumas azoto oksidais gali viršyti didžiausias leistinas normas. Lygiame reljefe teršalus išsklaido vėjas, tačiau čia užterštumas vis tiek padidėjęs. Per 50 metrų nuo važiuojamosios dalies oras užterštas benzopirenu (policiklinis aromatinis angliavandenilis, vienas pavojingiausių žmogaus sveikatai kancerogenų). Sunkiųjų metalų į aplinką patenka nedaug, tačiau jie kaupiasi metų metais. Daugiausia tai švinas, chromas, nikelis, kadmis, stroncis ir kiti. Jų padidėję kiekiai randami 250–300 m ruože, o labiausiai užteršta yra 40–60 m pločio pakelės juosta.

Apsauginių želdynų beveik neliko

„Maršrutu Vilnius–Biržai važiuoju visais metų laikais. Stebiu, kaip sodai pražysta, pakelėse javai išplaukia. Džiugu, kad po penkiolikos metų sąstingio beveik išnyko dirvonuojantys pakelės laukai. Bet kai rudenį matau nuo raudonuojančių obuolių svyrančias vaismedžių šakas, sunkiomis varpomis banguojančius javų laukus, mane užplūsta begalinis skausmas. Tai ką mes valgome?!“ – retoriškai klausia želdynų specialistė, kraštovaizdžio architektė Stasė Jatužienė.

Iš tiesų beveik neliko apsauginių želdinių juostų, kurios skirtų dirbamus laukus nuo važiuojamosios kelio dalies, todėl kancerogeninės ir kitos kenksmingosios medžiagos ant augalų patenka be jokių kliūčių.

Kraštovaizdis svarbus ir saugumui

Gerai sukomponuoti pakelių želdynai padeda orientuotis, didinti eismo saugumą. Vokietijoje ir JAV atlikti tyrimai parodė, kad racionaliai ir apgalvotai apželdintuose keliuose gerokai sumažėja avarijų. Mat žaluma daro teigiamą poveikį žmogaus psichikai, akispūdžiui, klausai, kraujo apytakai. Vairuotojas mažiau pavargsta, kai kelyje kaitaliojasi įvairaus dydžio ir formų medžių, krūmų grupės.

Modernus kelias nėra vien inžinerinis objektas. Tai ir kraštovaizdžio elementas. Pakelių želdiniai padeda keliams įsilieti į aplinką, kraštovaizdį, o šalį lankantiems turistams teikia papildomos informacijos.

Medžiai ir krūmai turi būti sodinami taip, kad keliautojas suspėtų įsiminti už želdinių juostos atsiskleidusi vaizdą. Pasak specialistų, atstumas tarp peizažo „rėmelio“ želdinių turi būti ne mažesnis kaip 130 metrų.

Miškinguose rajonuose, tokiuose kaip Varėna, papildomų želdinių pakelėse nereikia. Priešingai, kas keliasdešimt kilometrų prie kelio besitęsiančius miškus reikėtų šiek tiek rekonstruoti – atverti nedideles erdves bei atnaujinti buvusias, užaugusias. Blogai, kai abipus kelio – vien tik miško siena. Toks kelias tampa nuobodus, panašus į tunelį, nusilpsta ir vairuotojo dėmesys. Kai kur ties staigiais kelio posūkiais, kur kasmet žūsta žmonės, eismo saugumo sumetimais reikėtų plynai iškirsti 5–15 arų miško plotelius.

Eismo kryptis skiriančiose juostose pravartu sodinti krūmus. Naktį jie sumažintų priešais važiuojančių automobilių šviesų poveikį.

Pavieniui, grupėmis, juostomis

Medžiai prie kelių gali augti pavieniui, grupėmis, juostomis (nekalbame apie kalvotas vietoves ar vingiuotas trasas). Lietuvos kraštovaizdžiui būdingos medžių grupės, giraitės.

Kai kelias tiesus, aplink driekiasi taisyklingi pievų ir laukų kontūrai, želdiniai gali būti sodinami juostomis. Tokios juostos abipus kelio tinka artėjant prie didesnio kaimo, miestelio ar kultūros paveldo objekto.

Kelių želdiniuose nepatartina sodinti svetimžemių medžių ir krūmų. Tinkamiausios vietinės, toje teritorijoje augančios rūšys (rekomendacijas parengė Evaldas Navys 2005 m. išleistame leidinyje „Sodinukai miestams, miesteliams želdinti“).

Estetiniu požiūriu labai svarbios ir pakelių pievos. Įvairių rūšių žolės žydėjimo metu atrodo nuotaikingai.

Ne tik pasodinti, bet ir prižiūrėti

Amerikos ir Europos keliais daug keliavęs Novgorodo (Rusija) universiteto profesorius, kraštovaizdžio specialistas Igoris Lepkovič savo knygoje „Kraštovaizdžio menas“ stebisi, kaip kruopščiai užsienyje prižiūrima žalioji veja – kas mėnesį šienaujama, sodriai žalia. Tokios vejos yra ne tik pakelėse, bet ir kelio skiriamojoje juostoje. Kultūringai prižiūrimos pakelės Vokietijoje, Austrijoje, JAV ir daugelyje kitų šalių leidžia mėgautis kraštovaizdžiu, atskirais peizažais, įvertinti žemdirbystės ypatumus, tautos buitį, gyvenimo ir kultūros lygį.

Lietuvoje pakelių vaizdai apskritai nėra blogi, tačiau yra ir prastų pavyzdžių – su tankiais karklynais, baltalksnynais. Jie paprastai auga kelių apsaugos zonoje, už kurios tvarkymą pagal dabar galiojančius teisės aktus atsakingos savivaldybės ir privačių žemių savininkai.

Vienur kitur kelio juostoje jau yra gražiai prižiūrimų žaliųjų vejų. Gražius želdinius (kalnines pušis, dekoratyvius krūmus) kelininkai sodina prie viadukų, ant supiltų žemės pylimų.

Tačiau želdinių labai trūksta prie kaimų, miestelių, miestų „vizitinių kortelių“, žyminčių gyvenvietės pavadinimą. Kaip tiktų čia įvairiaspalvės gėlės, graži veja, dekoratyviniai krūmai!

Kelio juostoje – ne saugotini?

Su pakelių želdiniais susiję ir kai kurie spręstini teisiniai klausimai.

Žemės paveldėtojams atkuriamų sklypų ribos dažnai siekia kelio griovį ar kelkraštį, dubliuojasi su kelio juostai priklausančia valstybės žeme. Pasitaiko atvejų, kai kelininkai saugumo sumetimais iškerta kai kuriuos kelio juostoje esančius medžius, o žemės savininkai dėl to kelia pretenzijas. Valstybinių miškų teritorijos miškotvarkos planuose irgi pažymėtos iki kelio griovio. Baigiami miškų, pradedami kelių kadastriniai matavimai. Pagal juos reikėtų padaryti atitinkamas pataisas žemės nuosavybės dokumentuose, miškotvarkos planuose. 

 

Pranas Rimantas Grikevičius (1939.05.19 - 2009.09.25)

 

Informacijos šaltinis: www.valstietis.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.