Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-

Populiarūs

Pavojingų medžių grėsmės

„Mes pradėjome pernelyg paranojiškai vertinti medžių pavojingumą“, – tokią mintį pasakė vienas žymiausių Europos arboristų Neville’is Fay, kalbėdamas prieš kelerius metus Lietuvos arboristikos centro organizuotoje konferencijoje. Tokia situacija būdinga ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Europos šalims.

Pasak specialisto, jo patirtis rodo, kad daugeliu atvejų „pavojingi“ medžiai išties nekelia didelės grėsmės. Stebint, kaip kitos šalys tvarko želdinius miestuose ir tai, kas vyksta Lietuvos miestuose, nesunku pamatyti pavojingą tendenciją. Savivaldybės darbuotojų baimės dėl želdinių saugumo ir galimos žalos toliau didėja, o aktyvūs piliečiai kuria judėjimus, siekdami išsaugoti miesto medžius kaip atsvarą kirtimams. Žvelgiant iš šalies atrodo, kad abiem pusėms susikalbėti pavyksta vis sunkiau, o konfliktai tarp norinčiųjų išsaugoti ir norinčiųjų pašalinti tampa vis audringesni. Esant tokiai situacijai kalbėti apie miestų miškų ir parkų reikšmę gamtos apsaugai anksti, bet reikia. 

Seniausi Lietuvos medžiai – parkuose

Taip jau istoriškai susiklostė, kad miestų ir dvarų parkuose auga seniausi Lietuvos medžiai – Vingio parke ošia 180–220 metų pušys, Verkių dvaro parke vis dar žaliuoja 250 metų ąžuolai, šimt­metį perkopusios liepos ir eglės. Kaunas garsėja ketvirtą amžių skaičiuojančiais ąžuolais Aukštųjų Šančių ir Kauno ąžuolynuose bei Vytauto parke. Šie ir daugelis kitų Lietuvos parkų džiugina ne tik žmones – senuose medžiuose sau buveines rado saugomi paukščiai, vabzdžiai ir žinduoliai. Ant medžių ir jų likučių auga į Raudonąją knygą įrašytos grybų ir samanų rūšys. Vertingų teritorijų priežiūra tampa labai komplikuota dėl konfliktų, kylančių tarp miesto medžius tvarkančių institucijų ir visuomenės. Viena vertus, baisu, kad savivaldybės, tvarkydamos parkus, sunaikins gamtiniu požiūriu vertingus jų elementus, kita vertus, gali būti, jog vykstant ginčams gamtinės vertybės sunyks savaime. Situacija labai primena beveik prieš 20 metų vykusius debatus dėl Pažaislio ąžuolo – kai po kelerius metus trukusių diskusijų buvo nuspręsta medį gelbėti, jau buvo per vėlu.

Ar pasirengę mokėti už žalius miestus?

Prieš pradedant kalbėti apie biologinės įvairovės apsaugą miestų miškuose ir parkuose, būtina aptarti esmines miesto medžių tvarkymo problemas. 

Jau kelerius metus medžių priežiūros tema yra labai aktuali nemažai daliai visuomenės. Aprašyta keletas atvejų, kai vykdant renovacijos projektus nuspręsta keisti senus medžius naujais, dėl to kilo visuomenės nepasitenkinimas, ko gero, viršūnę pasiekęs pernai vasarą, kai suimti dėl medžių kirtimo protestavę žmonės. Tai dar kartą priminė seną problemą – didžiuojamės savo žaliais miestais, tačiau neskiriame deramo dėmesio ir finansavimo miestų žaliajam apdarui prižiūrėti. 

Dešimtmečius trunkantis lėtinis finansavimo trūkumas lėmė tai, kad:

• medžių būklė nuolat blogėja, nes nepakanka lėšų norint tinkamai sutvarkyti reikiamus medžius; problemos perkeliamos į ateitį;

• nesusiformuoja rinka, kurioje galėtų konkuruoti želdynų priežiūra užsiimančios įmonės; 

• dažnu atveju genėjimo darbus vykdo mažiausią kainą pasiūlęs rangovas, todėl nėra prielaidų kvalifikacijai kelti;

• želdynų priežiūra paremta reagavimu į kylančias problemas, o ne prevencija, t. y. reaguojama į gyventojų skundus, o ne vykdomi planiniai medžių priežiūros darbai.

Jei didieji miestai dar kažkaip tvarkosi, tai mažesnėse savivaldybėse dažnai visai nėra želdynų priežiūros krypties, o darbus atlieka bet kas, turintis mobilų bokštelį.

Atrodo, kad pilietinė visuomenė bręsta greičiau nei keičiasi savivaldybių požiūris į želdynų priežiūrą. Šiandien visuomenė reikalauja motyvuotų atsakymų dėl medžių kirtimų būtinumo miestuose, o nulūžus šakoms – atlyginti padarytą žalą. Savivaldybių taryboms želdynų priežiūra pagal svarbą tebėra paskutinėje vietoje. Dėl to savivaldybių administracijos neturi užtektinai žmogiškųjų išteklių moderniai želdynų priežiūrai užtikrinti, problemos ir toliau kaupiamos ateičiai. Tikėtis, kad ateityje kon­fliktinių situacijų mažės, naivu. 

Vis dėlto kylantys konfliktai dar labiau komplikuoja ir taip retus tvarkymo darbus. Atsakingos institucijos vengia ką nors daryti dėl visuomenės reakcijos, o visuomeninės organizacijos nepasitiki sprendimais dėl želdynų priežiūros. 

Ar kiekvienas medis turi būti saugus?

Tikriausiai taip. Bet kas gi yra saugus medis? Žvilgtelkite į iliustraciją. Nuotrauka daryta 2005 m. šalia Linčiopingo (Švedija) apygardos administracijos. Nors kamienas išpuvęs, medis gyvas, likę pora žaliuojančių šakų. Specialistas nusprendė, kad apgenėjus medis tapo saugus ir gali toliau augti, o savivaldybė prikalė informacinę lentelę apie ant medžio augančius grybus ir drevėse gyvenančius saugomus vabzdžius. Pabandykime įsivaizduoti panašų sprendimą šiandieninėje Lietuvoje... Man nepavyksta. 

Įdomu tai, kad 2014 m. medis jau buvo žuvęs, tačiau želdinius prižiūrintys specialistai paliko maždaug 4 m stuobrį. Miesto centre, prie gatvės, retiems vabzdžiams išsaugoti! Specialistai turi pakankamai kompetencijos tokį sprendimą priimti, o visuomenė jais pasitiki. Matyt, tai pagrindinis skirtumas nuo šiandieninės Lietuvos. 

Grįžkime prie klausimo apie tai, kokie medžiai kelia grėsmę žmonėms ir jų turtui. Vertinant grėsmes dažnai medžio būklė nėra svarbiausias veiksnys. Medis gali būti labai prastos būklės, tačiau augti nuošaliai, kur didelės grėsmės nekelia. Gali būti ir atvirkščiai – patenkinamos būklės medis šalia judrios gatvės ar mokyklos, todėl gali kelti didelę grėsmę. Vietovės veiksnys yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir medžio būklė. Taigi vertinama dviejų veiksnių suma:

• geros būklės medis mažai lankomoje vietoje – grėsmės nėra; 

• geros būklės medis daug lankomoje vietoje – grėsmės nėra; 

• blogos būklės medis mažai lankomoje vietoje – grėsmė maža; 

• blogos būklės medis daug lankomoje vietoje – grėsmė didelė. 

Panašios schemos taikomos daugelyje šalių, tačiau jos turi keletą trūkumų. Grėsmę dėl vietovės galima įvertinti objektyviai, o medžio būklės vertinimas dažnai yra subjektyvus. Jis priklauso nuo specialisto išsilavinimo, patirties, kokią atsakomybę jis prisiima dėl savo sprendimo. Lietuvos atveju net neaišku, kas gi yra tas specialistas ir koks turi būti jo išsilavinimas. Tarkim, specialistas nustato, kad kamienas pažeistas puvinio, bet kas iš to? Arboristai taiko metodikas, įvertinančias medžio atsparumą vėjui, bet dabar pasigirdo kalbų, kad jų kvalifikacija netinkama. Toliau nesigilinant galima tik pasakyti, kad sistemos, įvertinančios medžio būklę bei keliamą grėsmę ir tinkančios visoms suinteresuotoms grupėms, nėra. 

Kaip valdomos grėsmės?

Nupjauti seną ir pasodinti naują medį yra pigiau nei tinkamai tvarkyti seną. Kadangi želdynų priežiūrai niekad istoriškai neskiriamas reikiamas finansavimas, savivaldybės priverstos naudoti pigiausius grėsmės valdymo būdus.

Lietuvoje visai pamiršta medžio nauda gamtai. Gana daug miestuose augančių medžių dėl savo amžiaus ar nuolatinio žalojimo genint yra tapę retų gyvūnų ar grybų buveinėmis. Tokie medžiai teikia tas pačias „paslaugas“, kaip ir jauni jų giminaičiai, kartu jie taip pat prisideda prie šalies biologinės įvairovės išsaugojimo. Mūsų, gamtosaugininkų, nuomone, medžio nauda gamtai turėtų būti vertinama kartu su medžio būkle ir vietovės veiksniu. Grėsmės dėl medžių, kurių būklė yra patenkinama ar bloga, tačiau jų gamtosauginė vertė didelė, turėtų būti mažinamos pirmiausia bandant juos išsaugoti, nes naujai pasodintas medis tik iš dalies vykdys senojo funkcijas. Saugomų rūšių informacinės sistemos duomenys rodo, kad miestų teritorijose daugiausia medžių, kuriuose buveinę radę organizmai įrašyti į Raudonąją knygą, patenka į parkus ir rekreacinius miškus (II b miško grupė). Tik labai retais atvejais pasitaiko tokie medžiai kaip uosis, augęs šalia Linšiopingo apygardos administracijos. 

Ar įmanoma palikti parke žuvusius medžius?

Gamtinę brandą pasiekę medžiai puošia parkus, dėl jų reikalingumo niekas neabejoja, tačiau žuvusių medžių palikimas parkuose ar miesto miškuose tampa aršių ginčų objektu. Lietuviai dažnai skundžiasi „netvarkomais“ miškais. Dar didesnį žmonių sumišimą kelia vaizdas, kai pagal reikalavimus po kirtimo darbų miškuose paliekama dalis sausuolių ir stuobrių, specialistų vadinamų tiesiog negyva mediena. Žmonėms atrodo, kad paimta tik tai, kas pelninga, o paliktos šiukšlės. Miškininkai jau žino, kad nuo negyvos medienos priklauso trečdalio miško gyventojų išlikimas, todėl palikti dalį sausuolių būtina. Kaip tai padaryti rekreacinėse teritorijose? Žuvę medžiai, palikti parkuose ir kituose dažnai lankomuose miškuose, turi atitikti tris pagrindinius reikalavimus:

• sukurti buveines retiems miško organizmams;

• būti saugūs žmonėms;

• atrodyti estetiškai ir būti panaudojami žmonėms šviesti.

Tam, kad negyva mediena taptų įvairių organizmų buveine, turi būti pakankamas jos tūris, tinkama įvairovė ir ji turi būti tinkamai palikta. Dažniausias miestų miškuose matomas pavyzdys, kai mediena supjaustoma ir kartu su šakomis sukraunama į krūvas. Tai, žinoma, geriau nei nieko nepalikti, tačiau pavieniai, šakomis neužkrauti medžių kamienai, vienas kitas stuobrys ar sausuolis sukurs daug didesnę mikrobuveinių įvairovę. Jos bus tinkamos ir uoksiniams paukščiams, ir šikšnosparniams, ir vabzdžiams bei grybams. Dėl paliekamo medienos kiekio turi apsispręsti teritorijos valdytojas, tačiau jaunuose parkuose jis neturėtų sudaryti mažiau nei 10 kub. m hektare. Senuose parkuose paliekamas stuobrių ir virtuolių kiekis gali būti ir 5 kub. m hektare, nes jos trūkumą kompensuoja seni medžiai. Jų kamienuose yra daug yrančios medienos, be to, lajose būna sausų šakų.

Žmonių saugumas ir estetikos klausimai lengvai išsprendžiami zonuojant teritorijas. Šalia pagrindinių takų geriau pašalinti pavojingus sausuolius, tačiau nuvirtusių medžių kamienai ar vienas kitas neaukštas ar išgenėtas stuobrys pavojaus nekels. Estetikos klausimai lankomose parkų vietose dažniausiai sprendžiami pašalinus virtuolių šakas. Aplink tokį virtuolį nesudėtinga šienauti, o šakų pašalinimas didelės reikšmės gamtai neturi. 

Parkuose reklamuokime gamtą 

Švedijoje vaikštant parkuose, o kartais net šalia gatvių galima pamatyti žuvusių medžių, ant kurių prikaltos lentelės. Jose paaiškinta apie sausuolių svarbą gamtai ir pavaizduota keletas rūšių, kurias galima pamatyti. Tai gali būti pritaikoma ir mūsų parkuose, ypač tuose, kuriuose aptinkamos Raudonosios knygos vabzdžių ar grybų rūšys. Lankomose vietose esanti negyva mediena gali būti panaudota visuomenei šviesti. Tai leistų siekti svarbių tikslų:

• sumažėtų pastabų dėl netvarkomų teritorijų. Lentelė – gana praktiškas sprendimas paaiškinti lankytojams, kad kai kurie žuvę medžiai miestų miškuose paliekami laikantis gamtosauginių reikalavimų, o ne taupant lėšas;

• didėtų parkų vertė žmonėms. Daugelis vaikštančių parkais žmonių retai pagalvoja, kad šalia jų pamėgtų vietų buveinę rado unikalūs augalai, gyvūnai ar grybai. Žinodami, kad miestų parkuose aptinkamos retos ir nykstančios rūšys, lankytojai parkus pradėtų labiau vertinti;

• didėtų visuomenės ekologinis sąmoningumas. Žuvę medžiai daugeliui žmonių asocijuojasi su šiukšlėmis. Retai kas susimąsto, kad trečdalis miškų biologinės įvairovės mūsų klimato juostoje be negyvos medienos gali išnykti. Tai ne dešimtys, o tūkstančiai skirtingų augalų, grybų ir gyvūnų rūšių. Parkai galėtų tapti ta vieta, kur palaipsniui keisis visuomenės požiūris į stuobrius ir virtuolius.

Gamtiniu požiūriu svarbūs miesto želdiniai turėtų būti tvarkomi ne vien taip, kad būtų patogūs žmonėms, bet turi išlikti tinkami ir saugomoms rūšims, taip pat tarnauti kaip vieta, kurioje miestiečiai susipažįsta su gamtos paslaptimis.

Ąžuolo likučiai Kauno ąžuolyne

Danas Augutis, Lietuvos gamtos fondas

 

Informacijos šaltinis: www.zurnalasmiskai.lt

Copyright © 2018 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.