Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Požiūris Ko mes galime išmokti iš mūsų protėvių – medžiotojų-rankiotojų?

Populiarūs

Ko mes galime išmokti iš mūsų protėvių – medžiotojų-rankiotojų?

avys

 

 

 

 

 

Avių auginimas Britanijoje nutraukė tvarų medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdą. Foto Christopher Thomond

 

 

 

Caroline Wickham-Jones: Šiuolaikinių klimato kaitos ir resursų išeikvojimo priežasčių turėtume ieškoti senovėje, kai prieš 6 tūkstančius metų mūsų protėviai ėmė dirbti žemę.

Mano kaip archeologės darbas įsišaknijęs praeityje. Kaip XXI amžiaus žmogus stengiuosi būti „žalia“. Kaip mokslininkė trokštu atgaivinti susidomėjimą senosiomis medžiotojų-rankiotojų bendruomenėmis, kurios Britanijoje gyveno iki žemdirbystės įsigalėjimo. Pastaruoju metu supratau, kad visi šie trys aspektai vienas kitą papildo ir, o tai yra dar svarbiau, padeda man atskleisti archeologijos reikšmę. Kad tai nėra mokslas vien tik apie senus akmenis ir kaulus.

Šiuo metu vis labiau suprantame, kad gyvenimui, taip kaip mes jį gyvename šiandien, trūksta pusiausvyros. Mes skiriame laiko knygų, laikraščių skaitymui, lankome kursus, dalyvaujame idėjų kalvėse. Tačiau egzistuojanti analizė vis vien lieka paviršutiniška; ji telkia dėmesį į dabartį ir į status quo išlaikymą. Dėl šios priežasties situacijos staiga pakeisti neįmanoma; kalbėti apie klimato kaitą, atsinaujinančią energiją ar vietos turizmą, tai – judėti paviršiumi.

Iš tikrųjų mūsų šiandienės padėties šaknys slypi priešistoriniame laikotarpyje, kai įsigalėjus žemdirbystei radikaliai pasikeitė žmonijos gyvenimo būdas. Kodėl ir kaip vyko šis pokytis, išlieka archeologine paslaptimi. Kalbant apie mane, aš labiau domiuosi šio proceso pasekmėmis, nei jo atsiradimo mechanizmu. Panašu, kad Britanijos žemėje atsiradus avims, per kelis šimtus metų medžiotojų-rankiotojų gyvenimo būdas nuėjo į praeitį visoje Jungtinėje Karalystėje.

Įdomiausias dalykas – tai ilgalaikės šio proceso implikacijos, pasiekiančios ir mūsų dienas. Laukai turėjo būti išvalyti, o derlinga žemė – eksploatuojama; yra įrodymų, jog nuo pačių ankstyviausių laikų žemė buvo išmoningai tręšiama. Kai žmonės apsigyveno sėsliai, didesnėmis bendruomenėmis, tarp jų ėmė plisti daugelis ir šiandien žinomų ligų, mat žmonės gyveno arti savo gyvulių, taigi ir atmatų. Taip ėmė keistis mūsų santykis su pasauliu; mes daug ką išmokome kontroliuoti, tačiau ne viską. Tarp padaugėjusių streso šaltinių atsirado ir laukinės gamtos baimė: nerimas dėl neproduktyvių laukinių žemių; laukinių gyvūnų; ir parazitų. Prie šių dar galima priskirti baimę dėl bado, kuris galėjo ištikti žmones dėl nekontroliuojamo oro užgaidų. Kai tik mes ėmėme plėtoti kontrolę, kartu išmokome, ką reiškia tą kontrolę prarasti.

Tuo pat metu galime matyti ir požiūrio į medžiotojus-rankiotojus pokytį, kuris pasiekė ir mūsų laikus. Ar kalbėtume apie viena kitai prieštaraujančias Hobbeso ir Rauusseau nuostatas, Darvino atradimus, ar pastarųjų mėnesių istoriją su romais, mūsų dvilypumas tų, kurie veda nomadišką gyvenimo būdą, atžvilgiu, yra akivaizdus.

Žemdirbystė palaiko mūsų visuomenę. Ji įgalino populiacijos augimą, ji paruošė pagrindą industrializacijai ir užtikrina ekonominį pagrindą gyvybei egzistuoti šiandien. Netgi mūsų kalboje atsispindi įdirbimo ir prijaukinimo svarba: per tokias sąvokas kaip rojus, civilizacija, kultūra (angliškas žodis „lady“ yra kilęs nuo „duonos minkytojos“).

Žemdirbystė atnešė naudos, tačiau ir kai ką nemalonaus. Lengvesnis apsirūpinimas maistu lėmė tai, jog populiacija smarkiai išaugo; maisto perteklius ir sėslus gyvenimo būdas sąlygojo inovacijas: mes galime nubrėžti tiesioginę proporcingai augančios technologinės pažangos liniją nuo keramikos atsiradimo iki šių dienų Tupperware.

Dar neolito laikais atsiradusi specializacija nulėmė, tai, kad mes beveik neturime nieko bendro su gamtos ištekliais, nuo kurių priklausome. Mūsų priklausymas nuo energijos taip pat pakito tapome: nuo priešistorinių žmogaus jėga tempiamų plūgų, prie viduramžių jaučiais traukiamų plūgų, nuo vandens prie garo, nuo garo prie naftos ir pastarųjų dienų paketo: atomo/vėjo/jūros. Mes pasikliauname energija, tačiau jos sau daugiau nebegaminame.

Pastarieji mūsų svarstymai siūlo nedrąsią išeitį. Mums reikia pagilinti žinias apie praeitį, kad mūsų sprendimai būtų ilgalaikiškesni. Deja, archeologijos pamokos retai būna tiesioginės. Žinoma, mes galėtume išspręsti šiandienos problemas, jei visi taptume medžiotojais-rankiotojais, tačiau dėl didžiulės globalios populiacijos ir pasikeitusių aplinkybių tai yra neįmanoma. Paprastos išeities nėra. Atsakymai, kuriuos galima rasti tyrinėjant praeitį, yra daugiau bendri, priklausantys nuo mastelio, tačiau turėtume juos priimti, net jei jie mums nepatiktų. Pavyzdžiui, kiekvienas mūsų turėtų sumažinti energijos vartojimą: ir mes galime tai padaryti; turime tapti savarankiškesni: ir mes galime tokie tapti; mums reikia kitaip pažvelgti į pasaulį: jokių problemų?

Bėgant laikui paaiškėjo, kad masto ekonomija gali būti klaidinga; išaugusi specializacija – sąlygoti išminties praradimą, o pramonė – sumažinti mūsų gebėjimus.

Taip į praeities gelmes besiskverbianti archeologija tampa įdomi. Tik jos dėka mes galime pamatyti, kad šiuolaikinės problemos – klimato kaita, išteklių išeikvojimas, maisto trūkumas – tėra simptomai, o ne priežastis.

Caroline Wickham-Jones

Originalus tekstas: www.guardian.co.uk

 

Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.