Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Požiūris Iki apokalipsės kiemo nešluosime

Populiarūs

Iki apokalipsės kiemo nešluosime

daiva repcenkaiteNesutariama, ar klimato kaitą sukelia žmonių veikla. Bet ar mums būtina tikėti klimato kaita, kad mažiau terštume? Kodėl vis naikiname kasdienę aplinką?

Anądien turėjau progą pažiūrėti filmą „Namai“ (angl. „Home“), pasakojantį apie tai, kaip žmonių veikla per pusę amžiaus pakeitė Žemę labiau nei per visą ligšiolinę žmonijos istoriją. Panašiu metu didelį autoritetą turintis žurnalistas Algimantas Čekuolis naujienų portale „Alfa“ paskelbė komentarą, kuriame aiškino savo įsitikinimą, kad žmonija tiesiog tampa eilinės Žemės ašies slinkties ir klimato kaitos liudininke. Išties, esant tokiai daugybei prieštaringų įrodymų ir teiginių, klimato kaita yra beveik religinis įsitikinimas – ja tikima arba netikima. Tik ar nevertėtų užduoti nuodugnesnio klausimo: ar mums būtina tikėti, kad tirpdome Arktį, jog suvoktume, kad apsišiukšlinus gyventi yra bjauru?

Klimato kaita įsitvirtino politinėse darbotvarkėse, kad ir kaip sunkiai sektųsi suderinti skirtingų valstybių įsivaizdavimą apie ją. Nerimą keliantys ženklai matyti plika akimi. Kiribačio valstybė rizikuoja išnykti nuo Žemės paviršiaus, baigia išnykti tam tikros gyvūnų rūšys, sausra praryja derlingas žemes. Sutarti ir tam tikri konkretūs uždaviniai, ką reikia nuveikti, tikintis sustabdyti klimato kaitą. Valstybės įsipareigoja mažinti anglies dioksido išmetimą į atmosferą, plėtodamos energiją taupančias technologijas, nustatydamos griežtesnius taršos standartus pramonei, na, o jei labai reikia, ir mažindamos jos apsukas. Turtingoms valstybėms tai didelių sunkumų neturėtų kelti – reikalingos technologijos nėra neįkandamos, o pramoninę produkciją galima nusipirkti iš kitur. Ar valstybė pajėgi imtis atsakomybės ir vykdyti savo įsipareigojimus mažinti taršą, priklauso nuo valstybės galios viduje, kitaip tariant, atsparumo lobistų spaudimui. Švedija gana sėkmingai mažina savo priklausomybę nuo naftos, plėtoja hibridinius variklius ir atsinaujinančius energijos šaltinius, o JAV, nors ir yra didžiausios investuotojos į atsinaujinančią energiją, daro santykinai menkesnę pažangą dėl didelės naftos verslo lobistų įtakos.

Kritikų manymu, visi šie įsipareigojimai yra svarbūs, bet jie nemeta iššūkio įsitvirtinusiam ekonomikos modeliui, pagrįstam reikalavimu kasmet „augti“ ir neapdairiai drenuoti Žemės išteklius. Pradedama kalbėti, kad galbūt pasaulinė finansų krizė yra gera proga nuo ekonomikos augimo pereiti prie tvarumo modelio – propaguoti vietinių, sąžiningos prekybos, ekologiškų, taupiai pagamintų produktų vartojimą, daugiau perdirbti, mažinti taršą ir perteklinę gamybą, kurios rezultatai nugula šiukšlynuose, ir pan.

Nebereikia nieko daryti, užtenka vartoti, kaip įpratus, tik mokėti truputį brangiau. Verslas už jus atliks prievoles nustekentai Žemei, jos atmosferai ir dėl ekonominio disbalanso kenčiantiems jos žmonėms. Daiva Repečkaitė

Tačiau šiems kritikams jau atsirado savų kritikų. Neretai pastebima, kad vadinamoji tvari plėtra ir beveik religinis tikėjimas klimato kaita bei ekologija tapo svarbia vidurinės klasės gyvenimo būdo dalimi. Kaip teigia slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, paprastai itin brangių „žemei draugiškų“ produktų (ekologiškų, vietinių, sąžiningos prekybos ir pan.) vartojimas vidurinėje ir aukštesnėje klasėje plinta kaip indulgencija: nebereikia nieko daryti, užtenka vartoti, kaip įpratus, tik mokėti truputį brangiau. Verslas už jus atliks prievoles nustekentai Žemei, jos atmosferai ir dėl ekonominio disbalanso kenčiantiems jos žmonėms.

Nors tvarios plėtros modelis nueina truputį toliau nei vyriausybiniai įsipareigojimai mažinti taršą, jis taip pat neklibina santykio su Žeme problemų ir gyvenimo būdo klausimų. Raktas į mažesnę taršą – tai ne šiukšlių rūšiavimas į skirtingus konteinerius, ne sertifikuotų dvigubai brangesnių ekologiškų produktų pirkimas, o mažiau vartojimo, mažiau pakavimo ir mažiau puošimo. Madingos indulgencijos nesumažins ozono skylių ir netgi menkai padės skurstantiems tolimų šalių ūkininkams. Ekologiškų, taupiai pagamintų produktų gerbėjas galės pasirinkti iš daugybės produkto šaltinių ir parduotuvėje visada ras mėgstamą produktą, o ekologišką produkciją auginančiam ūkininkui rinka nebus gailestinga, jei skėriai sunaikins pesticidais nepurkštą derlių.

Tie dabartinio ekonomikos modelio kritikai, kurie romantiškai svajoja apie grįžimą į darną su žeme, greičiausiai pamiršo, ką tai reiškia. Harmonija su aplinka – tai priklausomybė nuo jos ciklų ir užgaidų. Ar tikrai norėtume vaikščioti alkani, jei derlių užpuola parazitai, mirti nuo erkinio encefalito, kurį galima pasigauti per neapdorotą pieną, matyti, kaip metų metai darbo nueina perniek? Galų gale ar sutiktume atsisakyti daugybę energijos švaistančių galingų kompiuterių, dieną naktį neišjungiamų mobiliųjų telefonų ar žavaus apšviestų naktinių didmiesčių vaizdo? Čia ir bėda – daugelis žmonių nenori iš esmės keisti savo gyvenimo būdo, kad padėtų Žemės imuninei sistemai susireguliuoti. Ir tai suprantama. Noras būti saugiam, sočiam ir ramiam dėl ateities – visiškai natūralus ir nestebinantis. Tipiškas vidurinės klasės individas nelabai trokšta su daiktų ar produktų gamintoju dalytis riziką ir sąnaudas.

Tačiau tokia kritika, kaip ir mokslininkų abejonės žmonių veiklos įtaka klimato kaitai, yra kaip balzamas „taršos lobistų“ ar abejingųjų ausims. Vadinasi, nieko daryti nereikia, nes nieko padaryti neįmanoma. Vadinasi, nieko tokio neapsikuopti pastovyklavus, leisti pramoninį purvą tiesiai į upę ar slapstyti radioaktyviąsias atliekas. Juk vis tiek esame tik mirksnis neprognozuojamoje planetos istorijoje.

Gerai pagalvokime: ar tikrai tik visos planetos klimato kaita gali mus supurtyti? Ar tik prognozės, kad dar savo gyvenimo laikotarpiu nebeturėsime gyvybiškai būtinų išteklių ir kepsime nuo žudančių saulės spindulių, gali apriboti mūsų vartojimą ir šiukšlinimą? Nejaugi neužtenka to, kad nuodinga savo veikla žmonija naikina kasdienę aplinką ir gadina pačiai sau gyvenimą? Matyt, neužtenka. Aiškiausiai tai teko jam pamatyti Japonijoje – ten daug kalbų apie ekologiją, daug saulės baterijų ant stogų, privalomas šiukšlių rūšiavimas. Tik ar tai padeda, jei kiekvienas sausainis įvyniotas į tris plastiko sluoksnius?

Paaiškinimas paprastas – galvos neskauda dėl to, ko nesimato. Nesimato šiukšlių vandenyne, nesuyrančio plastiko kalnų atokiose vietovėse, nesimato ir ant veido tepamų naftos produktų poveikio mūsų odos hormonų pusiausvyrai. Tik tada, kai kas nors nufilmuotais vaizdais ar kompiuteriu vizualizuoja apokalipsę, kai parodo, kad gyventi tuoj tuoj bus nepakenčiama, kažin kas sukirba ir puolame... pirkti kitus produktus.

Daiva Repečkaitė

 

Informacijos šaltinis: www.atgiminmas.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.