Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Požiūris Kodėl Lietuvoje nedega miškai kaip Rusijoje?

Populiarūs

Kodėl Lietuvoje nedega miškai kaip Rusijoje?

Kai pažiūri į žemėlapį – Lietuva tikrai nedidelė šalis, kurią galima per keliolika valandų pervažiuoti skersai ir išilgai. Bet kiekvieną kartą nuvykęs į kurią nors vietovę, nenustoji stebėtis - tarytum niekada čia nebūtum buvęs ir viską matytum pirmą kartą. Šį kartą, pačiame vasaros įkarštyje, “Žaliosios Lietuvos” žurnalistai aplankė Varėnos miškininkus. Pušynų apsupta, gražiai sutvarkyta Varėna atvykėliui atrodo kaip tikras kurortas. O grybų fanai tai geresnio kurorto tikrai niekur nesuras, kaip grybų sostinėje – Varėnoje. Be to, Varėna turi Geležinį vilką (iš tikrųjų jis bronzinis), kokio niekur kitur Dzūkijoje nėra. 

Iš kur Varėnoj Geležinis vilkas?

Važiuojant pro Senąją Varėną, į miesto centrą, kairėje kelio pusėje, ant gana aukšto šlaito, išvystame Geležinio vilko skulptūrą. Nors skulptūra nedidelė, tačiau kiekvieną kartą ją išvydęs maloniai nustembi. Kas, kada, kodėl čia pastatė vilko, o ne baravyko skulptūrą? Gal ir čia kunigaikštis Gediminas trumpam prisnūdęs kažką susapnavo?
Geriausiai į šiuos klausimus gali atsakyti Varėnos miškų urėdijos urėdas Pranas Celevičius, nes skulptūra pastatyta šalia miškų urėdijos administracijos pastato. “Ši vilko skulptūra pastatyta dar 1986 – ais metais. Vienas skulptorius ją išliejo iš bronzos, tačiau tokį tarybinei ideologijai netinkamą meno kūrinį neturėjo kur padėti. Todėl pasiūlė pastatyti prie tuometinio Varėnos miškų ūkio administracijos pastato. Bet tai nebuvo taip paprasta. Miškininkai užsakė straipsnius spaudoje, rašė paaiškinimus valdžiai, kad tai paprasčiausia vilko skuptūra, neturinti nieko bendro su Gedimino sapnais, pokario partizanais ir panašiai, - sakė miškų urėdas Pranas Celevičius.

Vyresniosios kartos žmonės gerai prisimena, kad sovietmečiu visi meno kūriniai tarybinei liaudžiai turėjo priminti revoliucijos ir komunistų partijos laimėjimus, o Geležinį vilką susieti su tais dalykais buvo labai problemiška. Sovietiniams saugumiečiams tai labiau asocijavosi su 1940-41 metais Alytaus apskrityje veikusia pogrindine lietuvių Geležinio vilko organizacija ar Geležinio vilko rinktine, kovojusia Dainavos partizanų apygardos sudėtyje. Greičiausiai todėl, artėjant Vasario 16-ajai, saugumiečiai sukiodavosi netoli Geležinio vilko, bijodami kokių nors patriotinių akcijų. 

Kelionė už devynių girių...

Patys dzūkai save skirsto į šilinius ir gruntinius. Šiliniai dzūkai gyvena šiluose. Be miško jie neįsivaizduoja savo gyvenimo. Žemės čia – pieskinėliai, todėl grybai, uogos ir kitos girios teikiamos gėrybės buvo (ir iš dalies tebėra) jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Gruntiniai dzūkai yra žemdirbiai, nes gyvena derlingesnėse žemėse, ir miškas jų gyvenime tokio svarbaus vaidmens nevaidina.

Jei Alytus vadinamas Dzūkijos sostine, tai Varėną dar būtų galima pavadinti šilinių dzūkų sostine. Varėnoje gyvena daug žmonių iš aplinkinių kaimų, todėl tikras varėniškis niekada nepraleidžia progos ištrūkti į šilus pagrybauti, pauogauti ar aplankyti giminaičius tarp miškų išsibarsčiusiuose kaimeliuose. Norint giliau pažinti šilinių dzūkų charakterį, gyvenimo būdą, geriausia vykti į kokį nors šilų apsuptą kaimą, pabendrauti su vietiniai žmonėmis ar bent jau savo akimis pamatyti tą aplinką, kurioje šimtmečius gyveno šiliniai dzūkai. Miškų urėdas Pranas Celevičius pasiūlė nuvykti į Rudnios girininkiją, kurios girininkas Algimantas Palevičius supažindinsiąs ne tik su šio krašto miškininkų darbais, bet ir su vietinių gyventojų gyvenimo ypatybėmis.

Pagal urėdo nubraižytą schemą vingiuojame Varėnos gatvelėmis, kertame geležinkelį ir įvažiuojame į tikrą dzūkišką girią. Linksmos smėlėtos kalvelės ir – pušynai, pušynai, pušynai... Galima tik įsivaizduoti, kaip atrodė Dainavos giria prieš 500 ar 1000 metų, tačiau tos buvusios didybės aidas atsimuša ir dabartinėje Dainavos girioje. Keliavimo per Dainavos girią įspūdžius yra sunku su kuo nors palyginti, nes tarytum nevažiuoji, o krenti į gelmę, į nežinią, į girios gūdumą.. Už kalnelio – miškas, už posūkio – miškas, ir sustojęs girdi tik medžių ošimą. Kaip niekur kitur čia gali suprasti pasakų herojų išgyvenimus, kurie keliavo už devynių girių...

Pakeliui į Rudnią pravažiuojame tipišką šilinių dzūkų kaimelį Ūtą – miško laukymėje keletą prie pušynų prigludusių tradicinių dzūkų sodybų. Ir vėl skriejame mišku, kol kairėje pamatome Rudnios girininkijos pastatus. 

Kodėl Lietuvoje nedega miškai kaip Rusijoje?

Pirmiausia mūsų dėmesį patraukė kiemo viduryje stovinti gaisrinė mašina. Atrodė gana nauja, - tik gal kiek mažoka, sprendžiant pagal aplink plytinčius miškų masyvus. “Tai su ES parama įsigyta gaisrinė mašina “Landrover”, - sakė, mūsų pasitikti išėjęs, Rudnios girininkijos girininkas Algimantas Palevičius. - Rudnios girininkijoje yra priešgaisrinės apsaugos atraminis punktas. Tokių punktų visoje Varėnos miškų urėdijoje yra trys. Girininkijose yra priešgaisriniai bokštai, iš kurių stebima visa Varėnos miškų urėdijos teritorija. Pagrindinis miškininkų išlaikomos priešgaisrinės sistemos tikslas - kuo greičiau pastebėti gaisro židinius ir juos likviduoti, neleidžiant ugniai išplisti. Šiam tikslui įsigyta priešgaisrinė mašina labai tinka, nes yra greita, pravaži, manevringa”.

Kilus gaisrui, gaisrininkais tampa arčiausiai girininkijos tuo metu esantys girininkijos darbuotojai: priešgaisriniame bokšte budintys sargai, girininkas, jo pavaduotojas arba eigulys. 2009 m. Rudnios “komanda” užgesino 4 , o 2010 m. - jau du gaisrus. Jei ugnis išplinta ir kyla didelis gaisras, kviečiami gaisrininkai iš Varėnos ir kitų miestelių.

“Čionykščiai miškai yra labai degūs, net palijus, greitai išdžiūna ir vėl padidėja gaisrų pavojus, - sakė girininkas. - Miškas gali užsidegti net numetus nuorūką. Esant aukštam gaisringumo laipsniui, girininkijos darbuotojai negali išvykti iš girininkijos teritorijos. Savaitgaliais taip pat organizuojamas budėjimas: budi ne tik Rudnios, bet ir gretimų - Dubičių bei Kaniavos girininkijų darbuotojai”.

Kai yra sakoma, kad miškininkai rūpinasi visų Lietuvos miškų (valstybinių ir privačių) priešgaisrine apsauga, valdžios ir visuomenės atstovams dažniausiai tai daro nedidelį įspūdį. O kai per televiją matome šimtus tūkstančių hektarų degančių Rusijos miškų, sudegusius kaimus, mėnesiais dūmuose skendinčius miestus, gal jau reikėtų liautis reikalauti kažkokio “antgamtinio ekonominio efektyvumo” iš Lietuvos miškininkų, kai jie nebeturi atokvėpio net savaitgaliais. Rusijoje valstybinė miškų valdymo sistema buvo sugriauta, todėl dabar matome rezultatus – visa Rusija skęsta liepsnose. 

“Aš plaukiu, ir tie geltonausiai plaukia...”

Girininko Algimanto Palevičiaus nuomone, visi miškai yra savaip gražūs ir vertingi. Tačiau Dainavos giria yra ypatinga, nes turi pirmykščio didingumo, didelę bioįvairovę, yra mėgstama lankytojų, todėl ją reikia ypatingai puoselėti ir saugoti. Rudnios girninkijoje virš 40 % miškų kertama neplynais kirtimais, paliekant kirtavietėse apie trečdalį medžių, kol savaime atželia miškas. “Pirmiausia, neplyni kirtimai mažiau darko miško estetinį vaizdą. Antra, reikia mažiau investicijų miško atkūrimui. Trečia, savaime atsikūręs miškas yra nepalyginamai atsparesnis ligoms ir kenkėjams”, - sakė girininkas.

Girios gyvybingumą rodo ir gyvūnijos gausa: grininkijos teritorijoje peri juodasis gandras, yra vilkų, briedžių, elnių ir ... gausybė žalčių. Prie pat girininkijos administracinio pastato yra tvenkinys, kuriame tie žalčiukai mėgsta paplaukioti. “Aš plaukiu, ir tie geltonausiai plaukia, nekreipdami į mane dėmesio, - prisimena maudynes su dabar kitose Lietuvos vietose retai sutinkamais gyvūnais girininkas. - Kiti žmonės bijo dėl to maudytis tvenkinyje, ir tai rodo, kad mes tolstame nuo gamtos. Žalčiai yra labai mieli ir taikūs gyvūnai. Kartais jie mėgsta pasišildyti prieš saulutę ant girininkijos laiptų”. Šie girininko pasakojimai mus sugrąžina į žilą senovę, kai mūsų protėviai gražiai sugyveno su visa gyvąja gamta, o žalčius laikė net šventais gyvūnais. Šiandien 99 % lietuvių greičiausiai nebeatskirtų žalčio nuo gyvatės, imtų jį mušti ar klykdami leistųsi bėgti, o jaukūs Dainavos girios žalčiai dar “prisimena” mūsų draugystę ir jiems rodytą pagarbą. 

Šiliniai dzūkai – ypatingai taikūs žmonės

Tačiau šilų dzūkai tikrai nenuskriaustų sutikto žalčio. “Jie ypatingai taikūs žmonės, - apie vietinius gyventojus sakė Rudnios girininkijos girininkas. - Šilų dzūkai liksmi, dainininkai, daug laiko praleidžia girioje, nes uogavimas ir gybavimas iki šiol tebėra pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis”. Anksčiau svarbų vaidmenį vaidino ir medžioklė. Tą patvirtina žmonių gyvenimo būdas Baltarusijoje. Rudnia yra visai šalia pasienio, o Dainavos giria tęsiasi ir Baltarusijos pusėje, susijungdama su Augustavo miškais Lenkijoje. Sovietmečiu, besivaikydami žvėris, dažnai į Lietuvą užklysdavo baltarusių brakonieriai, kurie yra tokie pat šiliniai žmonės, tik kalbantys kita kalba. Žvėrių medžioklė nuo seno buvo šilinių žmonių (karingųjų jotvingių palikuonių) tradicinis verslas. Tačiau miškai sunyko, žvėrių sumažėjo, ir valstybė buvo priversta reguliuoti medžiokles. Lietuvoje tai įvyko anksčiau, o Baltarusijoje griežtą tvarką įvedė tik Aleksandras Lukošenka.

Kitas daug taikesnis ir unikalesnis šilinių dzūkų verslas buvo drevinė bitininkystė. Ją primena tik medžiai su drevėmis ir dreviniai aviliai Rudnios girininkijos kieme. Kad tai buvo rimtas verslas, liudija istoriniai dokumentai, kuriuose kalbama apie medaus ir vaško eksportą į Vakarų Europą. Neabejotinai tada į Vakarus eksportavome daugiau medaus ir vaško, negu dabar eksportuojame į Europos Sąjungą.

“Matydami, kaip kaimuose baigia sutrūnyti dreviniai aviliai, surinkome juos ir atvežėme į girininkiją. Taip pat iš miško atvežėme nudžiūvusią pušį su dreve. Dabar tai etnografiniai eksponatai, padedantys jaunimui pažinti gimtojo krašto istoriją ir tradicijas. Atvykę iš Vilniaus mokiniai net negalėjo pasakyti, kas tai yra, - sakė girininkas. - Apie drevinę bitininkystę galima būtų daug pasakoti, nes drevės buvo iškalamos sakingose pušyse, kurios atsparios puvimui. Kiekviena drevė turėjo savo šeimininką, žiemą buvo uždengiamos, kad nesušaltų bitės. Teko ir dabar matyti, kaip bičių spiečiai apsigyvendavo drevėse, tačiau žiemą sušaldavo”. 

Prezidentė ragino gaivinti tradicinį gyvenimo būdą

Gal ir simboliška, kad tuo pat metu Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė lankėsi Varėnos rajone ir išsakė labai nebūdingų Lietuvos politikams minčių, kad reikia galvoti ne tik apie ekonomiką, be ir apie tradicinio gyvenimo būdo gaivinimą. Ir tikrai – kodėl Dainavos girios drevėse nebedūzgia bitės, ir nebėra nei vieno drevininko? Žmones ir bites sieja kažkoks ypatingas ryšys: mirus bitininkui, dažniausiai išnyksta ir bitės. “Šilinių dzūkų greitai nebebus, - sako girininkas Algimantas Palevičius. - Jaunimas išvažiuoja į miestus, o senieji gyventojai pamažu išmiršta. Rudnioje nebėra ne tik vidurinės mokyklos, bet ir pradinės”. Gal į Dainavos girią sugrąžinus bites, atgimtų ir šilinių dzūkų kaimai?

Tačiau girininko Algimanto Palevičiaus nuomone – svarbiausia išsaugoti valstybinius miškus. Mažėjant vietinių gyventojų, o miškams patekus į užsieniečių rankas, tik formaliai Dainavos kraštą dar galėtume vadinti Lietuva. Be valstybinių miškų sistemos, šio krašto ateitis yra sunkiai įsivaizduojama. O gamtinis, rekreacinis, kultūrinis potencialas – čia milžiniškas, ir jis menkai teišnaudojamas. Kad tai tikra tiesa, įsitikinome apsilankę Rudnios gyvenvietėje ir miškininkų prižiūrimoje poilsiavietėje prie Titno (dzūkiškai – Citno) ežero.

Tautvydas TRUMPA

 

Informacijos šaltinis: "Žalioji Lietuva", 2010, Nr.6 (331)

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.