Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Požiūris Erlandas Paplauskis. Virš Lietuvos miškų – plaukuota ranka

Populiarūs

Erlandas Paplauskis. Virš Lietuvos miškų – plaukuota ranka

Tikriausiai retas nustembame aptikę kokį protu nesuvokiamą ir absurdišką reiškinį Marijos žemėje, jau ima įaugti į kraują jausmas, jog čia nuolatos gali laukti bet kokių netikėtumų. Todėl sužinojęs, kad Lietuvoje užėjo manija miškuose kasti žvyrą, ne šiaip pasikasti jo kibirą kitą, bet iškirsti mišką ir toje vietoje įrengti žvyro karjerą, net atsisėdau.

Geležine logika apsiginklavę verslininkai jau senokai pasiekė pergalę. Teisės aktai tam tikrais atvejais leidžia iškirsti mišką ir įrengti naudingų iškasenų karjerą. Ta logika – sunkiai atremiama, pasirodo, „reikia imti iš gamtos viską, ką galima, o žalos gamtai nėra jokios, nes išnaudojęs karjerą čia vėl gali pasodinti pušis. Tokia verslo logika.

Pasirodo, Lietuvoje, kaip kokiame Klondaike aukso karštligės laikais, įkali stulpą miške ir pretenduoji į žemės gelmių turtus. Pavyzdžiui, teisę į žvyrą, esantį po valstybiniu mišku, – įgyja pirmasis išžvalgęs ir aptikęs išteklius. Geras įstatymas, piliečiai, jūs visi pagal jį galite per minutę nulemti valstybinio miško likimą. Tereikia atsiversti kokį sovietmečiu gamintą geografinį atlasiuką ir būtinai rasite pažymėtus žvyro telkinius. Tada bėgam į miškelį ir įkalam kuolą. Viskas, žvyras jūsų. Tereikia apiforminti tai, kaip atliktus žvalgybos darbus. Sakot, kaip tą žvyrą paimti? Labai paprasta, tereikia iškirsti mišką, ir tada galėsite kasti žvyrą. Štai tokių prašymų Lietuvoje daugėja, Šilutės rajone jau tokių karjerų yra, Klaipėdos – dar tik bandoma rasti. Regioninio aplinkos apsaugos departamento vadovas žurnalistams teigė, jog miško pavertimą ar nepavertimą karjeru nulems tik Poveikio aplinkai procedūros. Tai yra, jeigu kažkokie specialistai, (pagal įstatymą net nėra aiškiai apibrėžta, kokie, pakanka turėti išsilavinimą), pasakys, kad miško iškirtimas plynai ir toje vietoje didžiulės duobės išrausimas – neigiamo poveikio aplinkai nepadarys, tuomet netrukus vietoje per šimtmečius susiformavusios ekosistemos – atsiras didžiulė duobė. Pasirodo, yra visokių Aplinkos ministerijos išaiškinimų, kad negalima trukdyti išteklių išžvalgymui miškuose, taip pat jų eksploatavimui, tačiau tik tada, jei nėra alternatyvos kitur. Nuo čia ir prasideda žaidimai, jeigu sakysi kelininkams, pavyzdžiui, ypač varvinantiems seilę į miškus, kad ieškotų alternatyvos, jie visada gali sakyti, jog kitas galimas žvyro karjeras ne miške yra per toli ir alternatyva nelaikytinas. Žodžiu, erdvių spekuliacijoms atsiveria beribių. Miškininkų nuomonė šiuo atveju gali būti laikoma teisiškai nepagrįsta, nes jie „šališki ir suinteresuoti“. Sklinda gandai, kad suinteresuoti asmenys pagrasino, jog neįsisavins ES lėšų keliams tiesti, jeigu negaus kur pigiai pasikasti žvyro…. To pakako, kad miškai būtų paaukoti. Jau yra miškų, kur žvyras kasamas, kai kur tik rengiami dokumentai. Bet apie interesus į mišką reikėtų kalbėti plačiau.

Miškas be kotedžų, miškas be ateities

Tai ne vien „pigaus“ žvyro reikalai. Mat žvyro yra apsčiai ir ne miškuose. Bėda, kad jis kažkam priklauso, kitaip tariant, miškai – paskutinis galutinai neišsidalytas valstybės turtas. Tad drįstu pranašauti, jog naujai valdžiai atėjus į Aplinkos ministeriją – pirmas smūgis bus smogiamas būtent į šį valstybės turtą. Jau dabar matyti verslininkų nenumaldomas noras kažką miške padaryti. Štai liberalų sąjūdžio atstovas Kęstutis Glaveckas „Žinių radijuje“ teigė, jog reikia leisti miškuose statytis namus. Na, tikrai nemanau, kad čia būtų pasaulio pabaiga, baigiama grūdų laukus užstatyti, tai ko miškų nepaversti kotedžiukų kvartalais, kam mums duona, kam mums mediena. Sakysite, na, vienas namukas, na, vienas, na, mažiukas, na, tik sau… Nuvažiuokite vasaros tylią naktį į patį nuostabiausią Lietuvoje Punios šilą ir pamatysite, kokią įtaką šiam šilui daro viena, vienutė, mažytė kaimo turizmo sodybukė per prichvatizavimo kaskadas atsidūrusi privačiose rankose. Savaitgalį didelė tikimybė, kad sodyba bus išnuomota kokiems „lalauninkams“ ir negirdėsite nei šalia perinčių sketsakalių, nei pelėdų balsų, visus miško garsus kelių kilometrų spinduliu užgoš poilsiaujančių lietuvių (greičiau lietuviškai kalbančių rusų) gargaliavimas su kokio „žvaigždžių projekto“ dalyvio bumčiko bum bum. Pabandyk neatsakingą verslininką pareikalauti tvarkos, tuoj bus papasakota apie žlugdomą verslą bei žmogaus teises vakarais klausytis muzikos. Taip pat toks sprendimas labai atitinka radikalaus liberalizmo ideologiją: „Tegu žmonės sprendžia, ką ir kur jiems statyti.”

Miškams gresia pavojus

Kaip jau minėjau, Lietuvos miškai yra paskutinis neišgrobstytas valstybės turtas. Ištvėrė jie visas prichvatizacijas tik dėl vienos, labai liberalizmo ideologijos neatitinkančios priežasties – dėl nepaprasto, dar sovietmečiu susiformavusio miškininkų struktūrinio drausmingumo, vienybės bei… negražiai pasakysiu, tam tikrų klaninių įpročių. Tai tikrai labai stipri ir stuburą turinti organizacija. Kaip biologas nesu šios organizacijos gerbėjas, miškininkai geba atsilaikyti prieš daug ES direktyvų, verčiančių saugoti miškų bioįvairovę ir įsileidžia jas tik ten, kur patys nori, kitaip sakant, ten, kur nenusimato pelnas. Patogu įsteigti kertinę buveinę (tai toks mikrorezervatėlis) pelkėje, kur ir taip medžių ištraukimas duoda tik nuostolį. Kita vertus, tik dėl beveik kariškos hierarchijos, specifinės tvarkos organizacijoje, šie miškai nėra galutinai suraikyti ir išparceliuoti. Kad būtų aiškiau, pridursiu, geri miškai išliko Lietuvoje (kur išliko) tik todėl, kad miškininkai aklai nepaklūsta laisvosios rinkos institutų apaštalų skelbiamoms ideologijoms ir, nepaisydami laikmečio reikalavimų, dar atsispiria godžių medienos magnatų įgeidžiams. Bėda ta, kad iš ES paramos gamybinius pajėgumus išplėtę kai kurie magnatai suprato, kad didelėms gamybos apimtis jie neturi žaliavų ir „stato ant ausų“ tiek valstybines institucijas, tiek visą valstybę, reikalaudami leisti kirsti jiems patiems tiek, kiek jie nori. Manipuliuodami liberalizmo vėliavomis reikalauja didinti gamybą, neva taip bus kuriamos darbo vietos. Na, ganyklos „girių bizonams“, be abejo, pagerėtų, bet miškas nėra ir negali būti auginamas kaip rugių laukas, vadovaujantis tik ekonomine logika. Deja, ne bizonui rūpės žmonių poilsis miške, ne jam svarstyti apie dvasinę miško reikšmę lietuvio identitetui. Bizonui rūpi tik paėsti. Ekonominis, tik dėl pelno auginamas miškas nuo tikro miško skiriasi kaip diena nuo nakties, intensyviuose ekonominiuose miškuose negyvens nei lūšys, nei kurtiniai, nei juodieji gandrai. Ekonominiuose, turiu galvoje valdomuose verslininkų, o ne to, neretai kaltinamo neefektyvumu, miškininkų klano. Tik valstybinės miškų priežiūros tarnybos gali įgyvendinti ilgalaikius, neretai vienos kartos gyvenimo trukmę pranokstančius projektus. Nes jie nesiekia vienadienės naudos. Be abejo, greito auginimo plantacijų gali būti, bet jomis dažniausiai ir užsiima privatus verslas, siekiantis tik pelno. Verslas ir bioįvairovės apsauga sugyvena labai sunkiai, nes kiekvienas išsaugomas vabalėlis verslininkų greitai įkainojamas eurais.

Tačiau šiems geriems miškams kaip niekada gresia didelis pavojus. Būtent dėl tos pačios priežasties, kad čia dar galima kai ką užsigrobti. Paprastas pavyzdys, Klaipėdai reikia dujotiekio trasos. Kur ją tiesti? Paprasčiausiai būtų per Šernų mišką. Didžiulė proskyna perskrostų miško masyvą, fragmentuodama buveines, susilpnindama miško, kaip vientisos ekosistemos, atsparumą neigiamiems aplinkos pokyčiams. Verslui taip būtų paprasčiau, nereikėtų tartis su savininkais, mokėti jiems kompensacijas, susitaupytų didžiulės lėšos, kurias būtų galima skirti malonumams.

Miškas niekieno, nes jis valstybės?

Ieškai nemokamos žemės? Žemės yra. Žemės yra miške! Tokiais lozungais galima įvertinti verslininkų naująjį praregėjimą. Garsus atvejis, kai šalia Klaipėdos verslininkai sumąstė statyti logistikos įmonę. Gera dislokacija būtų prie marių, prie tarptautinės perkėlos. Tačiau, deja, žemelė aplink išdalyta, ir ne bet kam, o žmonėms, tikrai nesiruošiantiems ją atiduoti veltui. Matyt, nebuvo ją lengva gauti prie marių, o jau ypač eiliniam žmogui, o su neeiliniais derybos sunkios it pirmadienio pagirios. Tad kaip visada šalia esantys miškai paveikė kaip masalas. Vyksta pasitarimai vyriausybiniu lygmeniu, kad būtų leista iškirsti šimtus hektarų pamario miškų šventam verslo interesui – sandėliams statyti. Bet ne tai svarbiausia, mišką gviešiamasi iškirsti, kai aplink plyti laisvos žemės plotai. Mat, manoma, kad su valdžia tartis dėl kainos lengviau, negu su žemę prie marių gebėjusiu gauti „eiliniu“ piliečiu. Vėl statomi ant ausų miškininkai, valdžios institucijos, susidaro įtampa, ne visi valdininkai sutinka su „afera“. Tuomet juos reikia pamokyti, išaiškinti valstybės tarnybos funkcionavimo tvarką. Pavyko, nepavyko, nežinau, man dokumentų niekas neduos užsimanius, pamatysim vėliau, bet jei kol kas nepavyko, tuoj spektaklis prasidės iš naujo, vos patvirtinus naują aplinkos ministrą. Vėl užgims viltis, vėl kostiumuotų dėdžių grupelės ieškos sąjungininkų, vėl prasidės protingi svarstymai apie projektų visuomeninę svarbą. Ir, be abejo, prognozuoju smūgį į miškininkus, vieną paskutinių bastionų, dar amortizuojančių vertybes praradusių auksinių ordų atakas.

Visa tai prasidės netrukus, šou turi tęstis, miškuose slypintys turtai – pakankamas masalas kūrybinei energijai pažadinti. Netrukus pabus ir kiti, neva nuskriausti verslininkai, daugelį metų nesėkmingai terorizuojantys visą Aplinkos ministeriją, kuri vis neranda galimybių jokiai išimčiai pritaikyti ir leisti statyti hidroelektrines prie upių, kurios įtrauktos į „upių, kur negalima statyti hidroelektrinių“ sąrašą. Tokie bandys daugelį kartų patekti į valdžios koridorius ir visos visuomenės sąskaita pasidaryti eilinį milijoną.

Praktika rodo, jog bandyti verta, nieko nekainuoja, o loši iš milijono. Nesėkmė labiau išimtis negu taisyklė.

Erlandas Paplauskis

Informacijos šaltinis: www.bernardinai.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.