Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Ekologiniai pavojai Ge­rie­ji ir blo­gie­ji va­ba­lai bei vabz­džiai

Populiarūs

Ge­rie­ji ir blo­gie­ji va­ba­lai bei vabz­džiai

vytautas tamutisNuo­lat šil­tė­jant kli­ma­tui su­si­da­ro pui­kios są­ly­gos įsi­tvir­tin­ti nau­joms ken­kė­jų ir ge­rų­jų vabz­džių rū­šims. Moks­li­nin­kų nuo­mo­ne, net ir mig­ruo­jan­čių skė­rių ga­li­me su­lauk­ti, nes pie­ti­nė­je Len­ki­jo­je jų, nors dar ne­gau­siai, bet jau yra.

O spau­do­je pa­si­ro­dė in­for­ma­ci­ja, jog Va­ka­rų Eu­ro­po­je ūki­nin­kų at­si­vež­ta nau­ja bo­ru­žių rū­šis pra­dė­jo kenk­ti ne tik sa­vo gen­tai­nėms, bet ir kąs­ti žmo­nėms. „Tos bo­ru­žės - žem­dir­bių tal­ki­nin­kės ko­vo­je su ken­kė­jais. Jos nai­ki­na ama­rus ir tuo yra nau­din­gos, bet ko­dėl jos pra­dė­jo pul­ti ki­tas sa­vo gen­tai­nes, sun­ku pa­sa­ky­ti“, – tei­gia Lietuvos žemės ūkio universiteto Augalų apsaugos katedros docentas, Entomologų draugijos narys Vy­tau­tas Ta­mu­tis.

– Ma­tyt, tai ska­ti­na na­tū­ra­li kon­ku­ren­ci­ja. Aiš­ku, jei­gu mi­ni­ma rū­šis yra stip­res­nė, tai po ku­rio lai­ko ki­tas vie­ti­nes rū­šis ji nu­kon­ku­ruos. Bet tai daž­niau­siai at­si­tin­ka dėl mais­to trū­ku­mo. O at­ve­jis, kad azi­ji­nės bo­ru­žės, užuot me­džio­ju­sios ama­rus, pra­dė­tų pul­di­nė­ti sa­vo gen­tai­nes, kan­džio­tų žmo­nes – kol kas sun­kiai pa­aiš­ki­na­mas.

Mū­sų ša­lies bio­lo­gai lau­kuo­se ir miš­kuo­se nuo­lat dir­ba, ieš­ko nau­jų rū­šių vabz­džių, – sa­ko V.Ta­mu­tis. – Kiek­vie­nais me­tais ša­ly­je už­re­gist­ruo­ja­ma apie 50-60 nau­jų vabz­džių rū­šių. Ma­no­ma, kad pa­sau­ly­je yra 10 mln. vabz­džių rū­šių, o Lie­tu­vo­je jų skai­čiuo­ja­ma per 20 tūkst. Da­lis jų at­ke­liau­ja iš pie­čiau esan­čių re­gio­nų. De­ja, vabz­džių fau­ną ti­rian­čių moks­li­nin­kų mū­sų ša­ly­je nė­ra daug, tad pa­jė­gos ga­na men­kos. Jei­gu jų bū­tų dau­giau, ta­da ir į ša­lį pa­te­ku­sios nau­jos rū­šys bū­tų grei­čiau pa­ste­bi­mos, bū­tų ga­li­ma ope­ra­ty­viau im­tis vie­no­kių ar ki­to­kių pre­ven­ci­nių au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nių.

Vyks­tant stam­biems pre­ky­bi­niams mai­nams, įvai­riems ken­kė­jams ke­liau­ti są­ly­gos su­da­ro­mos tie­siog pui­kios. Nu­ė­ję į di­džių­jų pre­ky­bos cen­trų dar­žo­vių, vai­sių bei rie­šu­tų sky­rius, ati­džiau pa­si­dai­rę, bū­ti­nai pa­ste­bė­si­me skrai­dan­čius ma­žu­čius dru­ge­lius. Tai pie­ti­niai ug­niu­kai (Plo­dia in­ter­punc­tel­la Hubn.), at­ke­lia­vę pas mus bū­tent su pro­duk­tais, – tvir­ti­na V.Ta­mu­tis. – Šis dru­ge­lis at­ke­lia­vęs iš In­di­jos. Gam­to­je jie ne­la­bai iš­gy­ve­na, ta­čiau pa­tal­po­se jau­čia­si pui­kiai.

Jie ga­li veis­tis ir gy­ven­ti ne tik san­dė­liuo­se, bet ir kam­ba­riuo­se. Grau­žia vis­ką: džio­vin­tus vai­sius, kruo­pas, rie­šu­tus, ga­li kenk­ti net kai ku­riems gy­vu­li­nės kil­mės pro­duk­tams. Net iš­fa­suo­tų pro­duk­tų už­da­ro­se pa­kuo­tė­se pie­ti­niai ug­niu­kai ga­li pui­kiai vys­ty­tis. Nu­si­pir­kus rie­šu­tų ar mo­liū­gų sėk­lų pa­ke­lį po ku­rio lai­ko vie­toj jų ga­li­ma ras­ti tik dul­kes.

In­va­zi­nės gy­vū­nų rū­šys ke­lia ne­men­ką pa­vo­jų. At­ke­lia­vu­sios Lie­tu­vo­je ne­tu­ri na­tū­ra­lių prie­šų, an­tra – žmo­gus ne­pa­si­ruo­šęs su jo­mis ko­vo­ti. In­va­zi­nių rū­šių vabz­džių mi­ty­ba nau­jo­je vie­to­je daž­nai pa­si­kei­čia, jos ga­li mai­tin­tis vi­sai ki­to­kiais au­ga­lais nei jiems įpras­ta. Pa­vyz­džiui, ko­lo­ra­do va­ba­las, ku­ris at­ke­lia­vo net iš Mek­si­kos.

Į Eu­ro­pą šis va­ba­las at­vež­tas apie 1920 m. su bul­vė­mis iš už­jū­rio. Šio­mis die­no­mis ko­lo­ra­do va­ba­lų jau ap­tin­ka­ma net Pe­ter­bur­go apy­lin­kė­se. Lie­tu­vo­je pir­mą kar­tą pa­ste­bė­tų 1956 m. 1948 m. bu­vu­sio­je Ta­ry­bų Są­jun­go­je pa­si­ro­dė la­bai rim­ti įspė­ji­mai apie šiuos ken­kė­jus ir net bu­vo mo­ka­mos pre­mi­jos už su­ras­tus va­ba­lus. Sa­vo gim­ti­nė­je na­tū­ra­liai ši rū­šis mai­ti­na­si kiau­liau­o­gių (So­la­num nig­rum L.) la­pais, ta­čiau bul­vi­nin­kys­tę vys­tan­čio­se vals­ty­bė­se šie va­ba­lai pa­pras­tai mai­ti­na­si bul­vė­mis (So­la­num tu­be­ro­sum L.), taip pat ga­li mai­tin­tis po­mi­do­rų, bak­la­ža­nų, ta­ba­ko la­pais. Pa­ste­bė­ta, kad va­ba­lai ne­re­ti ir ant na­tū­ra­liai au­gan­čio kar­kla­vi­jo (So­la­num dul­ca­ma­ra L.).

„Yra dar vie­na hi­po­te­zė, aiš­ki­nan­ti kai ku­rių vabz­džių rū­šių ne­ti­kė­tą eks­pan­si­ją į ki­tus re­gio­nus, kur ap­lin­kos są­ly­gos daž­nai bū­na ne­pa­lan­kios jų po­pu­lia­ci­joms eg­zis­tuo­ti. Tiek rū­šies vi­du­je, tiek tarp at­ski­rų or­ga­niz­mų rū­šių nuo­lat vyks­ta kon­ku­ren­ci­ja, nuo­la­ti­nė na­tū­ra­li at­ran­ka le­mia la­biau pri­si­tai­kiu­sių, at­spa­res­nių in­di­vi­dų iš­li­ki­mą.

Ne­at­mes­ti­na ti­ki­my­bė, kad kai ku­rie tam tik­ros rū­šies in­di­vi­dai, vyks­tant na­tū­ra­lioms ge­nų mu­ta­ci­joms, įgau­na at­spa­ru­mą že­mes­nėms tem­pe­ra­tū­roms ir ga­li mig­ruo­ti į šal­tes­nio kli­ma­to re­gio­nus, – aiš­ki­na moks­li­nin­kas. – Ma­tyt, ta pa­ti prie­žas­tis lei­džia jiems ne tik pri­si­tai­ky­ti prie ki­to­kių ap­lin­kos są­ly­gų, bet ir ras­ti al­ter­na­ty­vius mi­ty­bos šal­ti­nius. Pas­ta­ruo­ju me­tu mū­sų ša­lį pa­sie­kia iš­ties ne­ma­žai in­va­zi­nių rū­šių, o tai ke­lia ne­ma­žą grės­mę. Šiuo me­tu Ka­ran­ti­no tar­ny­ba rim­tai su­ne­ri­mu­si dėl va­ka­ri­nių ku­ku­rū­zi­nių lap­grau­žių (Diab­ro­ti­ca vir­gi­fe­ra LeConte) pli­ti­mo.

Šie va­ba­lai prieš še­šio­li­ka me­tų Eu­ro­po­je pir­miau­sia at­ke­lia­vo į bu­vu­sią Ju­gos­la­vi­ją. O da­bar jis jau ži­no­mas Pran­cū­zi­jo­je, Len­ki­jo­je, Če­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Uk­rai­no­je, ap­tik­tas Olan­di­jo­je, Bel­gi­jo­je. Jei­gu kli­ma­tas ir to­liau šil­tės, o mū­sų ūki­nin­kai au­gins dau­giau ku­ku­rū­zų, šie ken­kė­jai bū­ti­nai at­ke­liaus ir pas mus, – tei­gia doc. V.Ta­mu­tis. – Šiaip va­ka­ri­niai ku­ku­rū­zi­niai lap­grau­žiai yra mo­no­fa­gai, ler­vos min­ta au­ga­lų šak­ni­mis, o va­ba­lai grau­žia la­pus bei žie­dy­nus, bet nau­jo­se vie­to­se jie ga­li sa­vo „įpro­čius“ ir pa­keis­ti, yra duo­me­nų, kad šie va­ba­lai ga­li mai­tin­tis ir ki­tais mig­li­niais au­ga­lais. Tai­gi grės­mė ne­men­ka.“

Ypač di­de­lių pro­ble­mų ga­li su­kel­ti ir ja­po­ni­niai va­ba­lai (Po­pil­lia ja­pon­ni­ca New­man). „Jie la­bai pa­na­šus į mū­siš­kius gri­ki­nu­kus ar­ba so­di­nius gram­buo­liu­kus. Šie va­ba­lai ki­lę iš Ja­po­ni­jos, 1916 m. pa­si­ro­dė Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se ir pas­ta­ruo­ju me­tu nuo jų ken­čia ne tik vi­sos vals­ti­jos, bet ir Ka­na­da, taip pat jie jau ap­tin­ka­mi Por­tu­ga­li­jo­je, Ru­si­jos To­li­muo­siuo­se Ry­tuo­se, In­di­jo­je, – pa­sa­ko­ja moks­li­nin­kas. – Ja­po­ni­niai va­ba­lai vi­sa­ė­džiai, la­biau­siai nuo jų ken­čia so­jos pa­sė­liai, so­dai ir dar­žai. Vabz­džiams tūks­tan­tis ki­lo­met­rų nė­ra di­de­lis at­stu­mas. Tai­gi, jei­gu šis va­ba­las pui­kiai jau­čia­si ap­link mus, ga­li bū­ti, jog ne­tru­kus pa­si­ro­dys ir mū­sų ša­ly­je. O kaip jie elg­sis – sun­ku nu­ma­ty­ti.“

Mū­sų ša­ly­je pas­ta­rai­siais me­tais ypač so­di­nin­kams ir dar­ži­nin­kams ne­ma­žai bė­dų pri­da­ro di­die­ji šliu­žai – smal­žiai (Arion sp.), ku­rie vi­sai ne­se­niai į ša­lį at­ke­lia­vo iš va­ka­ri­nių re­gio­nų. Daž­nai jų pri­si­vei­sia la­bai daug ir, gelbs­tint der­lių, ten­ka juos rink­ti ir nai­kin­ti. Nū­nai daž­nas ūki­nin­kas da­ro vie­ną pa­grin­di­nę klai­dą – nu­šie­nau­tą ar iš­ra­vė­tą žo­lę su­grė­bia ir su­stu­mia, tar­ki­me, po gy­va­tvore ar iš­me­ta už tvo­ros. Šliu­žams to ir te­rei­kia. To­kia ter­pė jiems pui­kiai tin­ka veis­tis ir mis­ti.

Žemės ūky­je la­biau­siai rū­pi pel­nas, to­dėl kal­bė­ti apie in­teg­ruo­tą au­ga­lų ap­sau­gą nė­ra po­pu­lia­ru. – Kiek te­ko do­mė­tis, au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nės nau­do­ja­mos neat­si­žvel­giant į ken­kė­jų eko­no­mi­nio ža­lin­gu­mo ri­bas.

Che­mi­ka­lų pla­tin­to­jų su­da­ry­tos au­ga­lų ap­sau­gos ir pes­ti­ci­dų nau­do­ji­mo sis­te­mos ir re­ko­men­da­ci­jos daž­nai ne­ati­tin­ka vie­tos są­ly­gų, jo­se be­veik ne­už­si­me­na­ma apie vie­nų ar ki­tų che­mi­nių me­džia­gų pa­nau­do­ji­mo po­vei­kį eko­sis­te­mai, ypač nau­din­ga­jai flo­rai ir fau­nai, ku­ri ir yra vie­nas pa­grin­di­nių sver­tų, ri­bo­jan­čių ken­kė­jų ant­plū­džius, – tvir­ti­na moks­li­nin­kas. – Taip pat mū­sų ša­ly­je trūks­ta re­gist­ruo­tų nai­ki­ni­mo prie­mo­nių bū­tent pa­si­ro­dan­čioms nau­joms ken­kė­jų rū­šims. Tam gal­būt truk­do per daug su­sta­ba­rė­ju­si au­ga­lų ap­sau­gos po­li­ti­ka, o gal tie­siog „men­ki pi­ni­gai“.

Gai­la, kad per ma­žai dė­me­sio ski­ria­ma ken­kė­jų bio­lo­gi­jos ir eko­lo­gi­jos ty­ri­mams, al­ter­na­ty­vių au­ga­lų ap­sau­gos prie­mo­nių pa­ieš­kai. Be abe­jo­nės, tai daug dar­bo są­nau­dų ir lė­šų rei­ka­lau­jan­tis dar­bas, ta­čiau, sie­kiant už­au­gin­ti daug ir che­miš­kai ne­už­terš­tų mais­to pro­duk­tų, su­kur­ti šva­rią ap­lin­ką ir il­gai gy­ven­ti, jo ne­at­lik­ti tie­siog ne­įma­no­ma.

Tai­gi dar­bo šio­je sri­ty­je la­bai daug. O ūki­nin­kai tik­rai ga­lė­tų pri­si­dė­ti prie moks­li­nin­kų dar­bo. Tar­ki­me, ra­dę sa­vo lau­kuo­se ne­ma­ty­tą, įdo­mų ar įtar­ti­ną vabz­dį, ga­lė­tų jį bent nu­fo­tog­ra­fuo­ti. O ge­riau­sia - įdė­ti į ko­kią nors tarą ir kreip­tis į moks­li­nin­kus ar kon­sul­ta­vi­mo tar­ny­bas.

Mies­tie­čiai daž­nai at­krei­pia dė­me­sį į stai­ga ma­siš­kai ru­duo­jan­čius ir džiū­van­čius kaš­to­nų la­pus. „Jiems ken­kia kaš­to­ni­nės ker­ša­kan­dės (Cameraria ohridella Desch. and Dim), – aiš­ki­na V.Ta­mu­tis. – Ši rū­šis moks­lo pir­mą kar­tą ap­ra­šy­ta vi­sai ne­se­niai – 1985 m. Ma­ke­do­ni­jo­je, o ma­no­ma, kad at­ke­lia­vo ji iš In­di­jos. Vi­du­rio Eu­ro­po­je, į šiau­rę iki pie­ti­nės Suo­mi­jos šis kan­dis ne­tu­ri na­tū­ra­lių prie­šų, to­dėl taip ma­siš­kai iš­plin­ta. Ge­rai tik tiek, kad kaš­to­nai – ne že­mės ūkio au­ga­lai ir mais­tui ne­nau­do­ja­mi. Ko­vo­ti su šiuo ken­kė­ju rei­kė­tų purš­kiant in­sek­ti­ci­dus, bū­ti­nai su­grėb­ti ir su­nai­kin­ti nu­kri­tu­sius la­pus, ta­čiau to da­ry­ti ne­ap­si­mo­ka.

Ta­čiau bū­ti­na ži­no­ti, kad mū­sų pla­ne­to­je esa­me ne vie­ni, kad sau­lė, oras, van­duo ir že­mė pri­klau­so ne tik mums, kad kiek­vie­na nu­gy­ven­ta die­na – tai mū­sų ma­žy­tė per­ga­lė nuož­mio­je, nuo­lat vyks­tan­čio­je kon­ku­ren­ci­nė­je ko­vo­je dėl vie­tos po sau­le, šil­tes­nio guo­lio ar gar­des­nio kąs­nio. Tai­gi ne­iš­si­gąs­ki­te į mū­sų ša­lį už­klys­tan­čių ir gal ne vie­nai die­nai pa­vie­šė­ti pa­si­lie­kan­čių gy­vū­nė­lių.

Elena Rinkevičienė

 

Informacijos šaltinis: www.lrytas.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.