Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Ekologiniai pavojai Ksenofobų suokalbis prie griūvančio kalno

Populiarūs

Ksenofobų suokalbis prie griūvančio kalno

Liepos viduryje, Lietuvos gamtos fondo pakviesti, į didelį seną sodą Pavilnių regioniniame parke, greta Pūčkorių geologinės atodangos skardžio, susirinko keturios dešimtys svečių – gamtininkų, aplinkosaugininkų, kitų profesijų mūsų gamtos ateitimi susirūpinusių vilniečių. Pokalbių, ekskursijos ir diskusijų tema – svetimžemių augalų ir kitokių organizmų invazijos bei jų keliamos grėsmės.

Bijoti nereikia, bet žinoti būtina

0908-9_06_mm_bioinvazijos1.jpg

Šiais globalizacijos ir beribės tolerancijos laikais nepagarbiai išsižioti apie bet ką, kas atklysta iš svetur, gana rizikinga: kas nors ims ir prilipdys tau juodą ksenofobo etiketę. Tad ir Lietuvos gamtos fondas, organizuodamas šią iškylą, lyg apsidrausdamas jo temą apibūdino taip: „Svetimžemiai augalai – savita ksenofobijos forma ar grėsmė gamtai ir žmonėms?“ Atsakymas – užraše ant aktyvistų marškinėlių: „Svetimžemiams augalams – ne!“ Pavojinga mintis… Bet renginio organizatorių užnugaryje – bendradarbiaujančių biologinio paveldo išsaugojimu susirūpinusių Vidurio ir Rytų Europos nevyriausybinių organizacijų tinklas CEEweb, skatinantis visuomenės švietimo tikslais įtraukti žmones ir į pažintines iškylas bei diskusijas gamtoje. Tokią veiklą remia ir Jungtinių Tautų (JT) aplinkos apsaugos programos Europai biuras.

Pūčkorių sode „piknikui“ rengėjai nušienavo žolę, paruošė ekologiškų valgių vaišes ir suorganizavo parodą apie itin agresyvias naujus pasaulio regionus atakuojančias invazinių organizmų rūšis – augalus, žinduolius, paukščius, roplius, moliuskus… O ir pats Pavilnių regioninis parkas, pasirodo, yra geras poligonas, padedantis susipažinti su ateiviais iš svetimų žemynų. Ekskursiją parko takais vedęs Botanikos instituto mokslininkas dr. Zigmantas Gudžinskas išsamiai apibūdino daugiau nei dešimtį čia tarpstančių nebuvėlių augalų rūšių.

Problema suprasta neseniai

Svetimžemių organizmų nenatūrali migracija, daugiausia – į Europą, prasidėjo prieš 4–5 šimtmečius. Tačiau tik pastaraisiais XX a. dešimtmečiais pasaulyje pagaliau suvokta, kad tai labai rimta problema, ir nuo tada biologinėms invazijoms skiriama vis daugiau dėmesio.

Susirūpinti pirmiausia privertė tai, kas tiesiogiai „muša per kišenę“ – atėjūnų sukeliami didžiuliai ekonominiai nuostoliai. Jų dydį nusakyti tiksliai sunku, vargu ar įmanoma, tačiau tie nuostoliai realūs ir apčiuopiami. Pasak dr. Z Gudžinsko, JAV apskaičiuota, kad biologinių invazijų daroma žala šalies ekonomikai prilygsta 1,5 nuošimčio bendrojo vidaus produkto (BVP) – tai daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių kasmet. Štai kad ir žemės ūkyje: įsibrovusios į nusistovėjusią terpę ir apnikusios pasėlius naujų rūšių įkyrios piktžolės ar augalų ligas sukeliantys patogeniniai grybai, virusai bei bakterijos verčia gausiau naudoti įvairius herbicidus, fungicigus, todėl pablogėja maisto kokybė, apnuodijama aplinka, prastėja žmonių sveikata (neminint žmones puolančių vis naujų egzotiškų ligų), didėja medicininės pagalbos, vaistų poreikis – ir taip grandinė vis tęsiasi. Lietuvoje kiekvienas žino, kiek žalos pridaro prieš 60 metų dar negirdėti Kolorado vabalai. Daug kur pasaulyje žmogaus atvežti lyg ir nebaisūs gyvūnai ar augalai, neturėdami natūralių priešų, masiškai išplito ir tapo tikra Dievo rykšte. Pavyzdžiui, Australijoje sulaukėję šunys dingai, laukiniai triušiai, opuncijos. Į Europą vežant eukaliptus negalvota, kad jie taps vandens išteklių naikintojais: kai kur Ispanijoje ir Portugalijoje dėl sužėlusių eukaliptų katastrofiškai nukrito gruntinio vandens lygis.

Bjaurus imigrantas iš Amerikos

0908-9_06_mm_bioinvazijos2.jpg

Ogi tai uosialapis klevas. Šis medis įtrauktas į naikintinų augalų sąrašą, jį galima kirsti visada ir visur – tai vienas agresyviausių ir kenksmingiausių medžių. Jis kilęs iš Šiaurės Amerikos, į Lietuvą pirmąsyk atvežtas 1936 m. ir pradėtas auginti Dotnuvoje, Žemės ūkio akademijoje. Iš pradžių jis miškininkus nudžiugino, nes auga labai sparčiai. Bet vėliau paaiškėjo, kad jo mediena prasta – labai minkšta ir neatspari puviniui, tinka nebent popieriui, ūgliai – gal kai kuriems pynimo darbams.

Apie 1956 m. medis ėmė plisti. Tuo metu jis buvo reklamuojamas, rekomenduojamas dekoratyviniams želdiniams, sodinamas. Mat anuomet buvo net toks šūkis: „Praturtinkime gamtą!“ Kur tik įmanoma, buvo sodinami iš įvairių šalių atvežti augalai. Tų uosialapių klevų savaiminukų iš pradžių pastebėta miestuose, dykvietėse, o apie 1980 m. jis ėmė sparčiai plisti upių pakrantėse. Dabar visoje Lietuvoje šių medžių sąžalynai gožia didesnių ir vidutinių upių pakrantes: Neries, Nevėžio, Šventosios, o Nemuno slėniu driekiasi didesniais ar mažesniais plotais šimtus kilometrų nuo Druskininkų iki pat žiočių. Naikinti šiuos medžius nelengva: nukirstas medis iš kelmo leidžia atžalas ir vėl auga, todėl patariama šviežius kelmus tepti koncentruotais herbicidais.

Uosialapių klevų sąžalynai ne tik užgrobia vertingesnių vietinių augalų erdvę: kitaip nei kitų rūšių klevų, uosialapių žiedadulkės pasklinda ore, nešiojamos vėjo jos sukelia pavasarines alergijas, nuo kurių kenčia nemažai žmonių.

Dar vienas pavojingas amerikietis

Raudonasis ąžuolas – Šiaurės Amerikos savaiminė rūšis. Lietuvoje šie ąžuolai pradėti auginti dvarų parkuose ir miškuose gal prie šimtmetį. Kol kas apyrečiai. Mediena ne ką prastesnė negu mūsų paprastojo ąžuolo, bet miškuose, kaip sužinojome, šis ąžuolas žalingas. Pastaruoju metu jis sparčiai plinta. Kaip teigia specialistai, 1 ha plote paprastųjų ąžuolų medynas subrandina dvi tonas gilių, o raudonųjų ąžuolų – septynias. Skirtumas didelis, ir toks į ekosistemą patenkančių mitybinių medžiagų kiekis sukelia negeistinų pokyčių, tarkim, prisiveisia daugiau graužikų ar šernų. Tai veikia visą ekosistemą.

Be to, raudonieji ąžuolai stelbia kitą augaliją, konkuruoja su vietiniais ąžuolais. Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultete apgintoje vieno daktaro disertacijoje įrodyta, kad raudonieji ąžuolai jauni auga sparčiau negu paprastieji, šie atsilieka, stelbiami blogiau auga, jų medienos prieaugis mažėja – taigi patiriama ir ekonominių nuostolių.

Pasak dr. Z. Gudžinsko, pastebimas vienas dėsningumas – kuo tolesnis invazinio augalo kilmės regionas, tuo jis agresyvesnis ir pavojingesnis vietinei augalijai. Iš gretimų regionų atklydusių rūšių atstovai paprastai mažiau pažeidžia nusistovėjusią biologinę pusiausvyrą.

Ateiviai keičia ir miškus, ir pievas

0908-9_06_mm_bioinvazijos3.jpg

Nė neįtarsi, kad pakrantėse ir kitur Lietuvoje augantis juodauogis šeivamedis – svetimžemis augalas. Jis nepriskirtas prie invazinių rūšių. Kažkada buvo auginamas kaip vaistinis, dabar vargu ar kas jį augina, bet sulaukėjęs ir pasklidęs miškuose bei pamiškėse šis krūmas nėra retas.

Į jį panašus raudonuogis šeivamedis miškuose aptinkamas taip pat visur, bet jis ypač gausus Vakarų Lietuvoje, Kuršių nerijoje. Tai labai agresyvus augalas. Ten, kur jis tankiau įsikuria, pušynų augalams beveik nelieka vietos. Mat šis šeivamedis apie šaknis kaupia azotą; dirvoje jo pagausėjus, pušynų augalija ima nykti.

Panašų „darbą“ dirba gražiai mėlynai žydintis gausialapis lubinas, kažkada sėtas miškų pakraščiuose, vėliau išplitęs pakelėse, laukymėse. Šis augalas ypač sparčiai pakeičia vietos, kurioje augą, aplinką. Jo šaknų gumbeliuose gyvena bakterijos, iš atmosferos surenkančios azotą ir jo junginiais tręšiančios dirvą. Todėl per kelerius metus lubinų augavietėse suželia dilgėlės arba įvairių garšvų, builių ir kitų azotą mėgstančių augalų sąžalynai, tad buvusių pievų nebelieka.

Tik neseniai ėmė masiškai plisti astrinių šeimos žolynas šiaurinis šemenis, kilęs iš Šiaurės Amerikos. Pas mus jis buvo auginamas darželiuose kaip dekoratyvinis augalas. Dar prie 30 metų, kiek tebuvo žinoma, sulaukėjęs augo dviejose Vilniaus vietose, bet po 1980 m. įvyko sklaidos sprogimas: augalas pasklido visame Vilniuje, dabar išplitęs pievose gal pusėje Lietuvos. Jo dar nėra tik kai kuriuose šiauriniuose rajonuose. Važiuojant iš Vilniaus į Trakus, galima pamatyti ištisai baltuojančius didžiulius plotus: tai žydi šemeniai.

Įveikti šemenių antplūdį paprasta: jei pieva šienaujama ir ganoma – jie išnyks; pakanka nešienauti trejus metus – ir jų privis begalė.

Atvežtas, paleistas ir nebesuvaldomas

Naikintina skelbiama žolė smulkiažiedė sprigė savaime auga Centrinėje Azijoje, kalnų šlaituose 1–2 km aukštyje. Kažkada pateko į Vilniaus universiteto botanikos sodą, 1938 m. pastebėta jau „ištrūkusi“ ir auganti netoli Vingio parko. Iki 1980 m. buvo žinomos tik kelios augavietės Vilniuje. Vėliau ėmė sparčiai plisti ir dabar šių sprigių gausu visoje Lietuvoje, išskyrus sritį apie Telšius. Įdomu tai, kad paplito iš trijų židinių – Vilniaus, Rygos ir Karaliaučiaus – botanikos sodų. Miškuose sąžalynai kartais užima ištisus plotus. Plisti padeda ir medienos ruošos technika.

Gana dažna ir bitinė sprigė, bet į naikintinų sąrašą ši rūšis neįtraukta. Auga Neries, Vilnios pakrantėse, bet dažniausiai dykvietėse, šiukšlynuose, pamiškėse, kur išverčiamos daržų šiukšlės. Kilusi iš Indijos. Remiantis gamtos dėsniais, atogrąžų augalas negalėtų aklimatizuotis vėsaus, net atšiauraus klimato kraštuose, bet jis jau gyvuoja Suomijoje net už poliarinio rato. Tai vienintelis toks žinomas atvejis.

Sosnovskio barštis – taip pat invazinis augalas. Tiesa, Pūčkorių slėnyje tos didžiulės skėtinės žolės neteko pamatyti – gal dar nespėjo pasisėti, gal čia ji naikinama. Paupyje žiedynų skėčius aukštai iškėlusi tik vaistinė šventagaršvė, kurią vienuoliai benediktinai naudodavo gamindami savo išrastą likerį. Sosnovskio barštis – labai nuodingas, žmogui pavojingas: prisilietimas ir net prisiartinimas prie jo gali sukelti sunkias alergijas, nudegimus ir ilgai gyjančias žaizdas. Jis atvežtas iš Kaukazo apie 1970 m., kažkam rekomendavus, jį imta veisti Lietuvoje kaip daug žalios masės duodančią pašarinę kultūrą silosui. Kai kas, sužavėti įspūdingos šio augalo išvaizdos, pasisėjo jį šalia namų „dėl grožio“. Pašaro iš jo pagaminti nepavyko, bet džinas buvo paleistas iš butelio: anksčiau vešėjęs tik kai kur, pastaraisiais metais pasirodė jau visuose Lietuvos rajonuose ir tikriausiai yra nebeišnaikinamas.

Ko gamta moko

Kaip rodo daugelis pavyzdžių iš augalų pasaulio, katastrofiškos svetimžemių invazijos buvo neišvengiamos. Dažnai jos kilo dėl žmonių neapdairumo ar veikiau lengvabūdiško smalsumo, noro puoštis arba tikintis greitos lengvos naudos. Trumpai tariant, pritrūkus nuovokos ir laiku neparodžius protingos ksenofobijos.

Gamtoje stebimi dėsningumai nėra visai svetimi socialinei sričiai. Koks tai reiškinys, kai Lietuvoje žemę – ir daug žemės! – užima (t. y. superka) užsieniečiai? Statistika tokių duomenų nepateikia, bet visiems žinoma, kad tai vyksta. Yra ksenofobinis įstatymas, pagal kurį net Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą žemė jokiems užsieniečiams dar septynerius metus, t. y. iki 1911 m., negali būti parduodama. Bet yra ksenofilų, dėl kurių tas įstatymas neveikia. Su danų kiaulių ūkiais, teršiančiais aplinką ir skleidžiančiais dvoką, bergždžiai kovoja kaimynystėje gyvenantys vietiniai žmonės: jie jau įsikibo į žemę kaip tas Sosnovskio barštis.

Gal prieš dešimtį metų Vilniuje atsirado vienas kitas egzotiškas kinų restoranas. Dabar juos sunku suskaičiuoti, kai kur nuo vieno kinų restorano durų matyti kito kinų restorano dekoracijos; tad veltui dairysiesi lietuviškų valgių (įstatymo globojamo kulinarinio paveldo) seklyčios. Taip Europos kultūros sostinė Vilnius ar jo savivaldybė patyliukais, bet nuosekliai kuria Rytų Azijos miesto įvaizdį. Pastebimai mieste daugėja ir Rytų Azijos kilmės žmonių. Procesas nestabdomas ir vyksta toliau.

Algimantas Patašius

 

Informacijos šalltinis: www.bmm.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.