Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Bioįvairovė Nepakartojamas 2010 metų grybavimo sezonas

Populiarūs

Nepakartojamas 2010 metų grybavimo sezonas

2010-ųjų grybavimo sezonas ilgam turėtų išlikti grybautojų atmintyje. Rugpjūčio–spalio mėnesiais Lietuvos miškuose grybai dygo tarsi pašėlę. Grybautojai baravykus jau skaičiavo ne vienetais, o dešimtimis, šimtais. Gal tik raudonikiams, lepšėms, pievagrybiams metai buvo ne patys geriausi. Užtai kai kurių rūšių grybų dygo tiek, kad jų į mišką galėjai važiuoti tarsi į savo daržą bulvių pasikasti: valanda – ir krepšys ar du jau pilni. Niekada dar neteko matyti tokių grybų plantacijų.

Dešimtimis tūkstančių skaičiuojamais vaisiakūnių „tiltais“ dygo ruduokės jaunuose eglynėliuose, raukšlėtieji gudukai, valgomosios voveraitės ir tamprieji baravykai pušynuose, o kur dar nesuskaičiuojama daugybė ūmėdžių, piengrybių, tauriabudžių ir kitų, anot Antano Baranausko, „vardais nesurokuotų“… 

Neįprasti grybai

Tokioje grybų gausybėje pasitaikė ir visiškai netikėtų atradimų – tiek neįpras­tų formomis ir spalvomis grybų, tiek itin retų grybų neįprastose vietose. Bene didžiausias netikėtumas laukė rugsėjo 18-ąją Anykščių rajone, Retašilio miškelyje, jauname pušyne, netoli kelio Kurk­liai–Kavarskas. Šalia pušies kamieno augo du neregėti grybai, visiškai neįpras­tos grybams pilkšvai melsvos spalvos.

Apibūdinus paaiškėjo, kad tai melsvasis dyglutėlis (Hydnellum caeruleum) – silpnai agurkais kvepiantis iki 6 cm aukščio grybas. Kepurėlė 3–7 cm skersmens, netaisyklingo apskritimo formos, su banguotu ir neproporcingai išsikišusiu kraštu, veltiniuota, aksomiška, susiraukš­lėjusi bangomis. Apačia pasipuošusi iki 5 mm ilgio rusvai melsvais ar pilkai baltais dygliukais. Kotas rudimentinis, kūginis, 2–3 cm ilgio, rudai raudonas.

Gyslotasis kiškiaausis (Otidea phlebophora) – Lietuvoje labai retas grybas – kol kas buvo aptiktas tik vienintelį kartą Vilniuje (1998 m.) ant dirvožemio po lapuočiais medžiais. Vieną 2010-ųjų rytą Anykščių rajono Traupio botanikos sode, po 30-mečiais medžiais, pastebėjau nematytus pironeminių šeimos grybus. Paaiškėjo, kad tai iš tikrųjų gyslotasis kiškiaausis. Jų vaisiakūniai nedideli, 1–3 cm skersmens ir 1–2 cm aukščio, puodelio ar dubenėlio formos, paprastai netaisyklingai suspausti iš šonų, su iškirpte šone ir balsvu trumpu kotu. Vaisiakūnių apačia ir kotas išilgai gysloti.

Tamsioji alvytė (Helvella nigricans) – taip pat labai retas grybas, Lietuvoje buvo aptiktas vos šešis kartus. Anykščių rajone, Traupio miestelyje, buvusiame karjere, kūdros pakrantėje, pušynėlyje, augo keliolika šių grybų. Tamsiosios alvytės kepurėlė 1–7 cm aukščio, balno formos ar netaisyklingai išsivertusi ir skiautėta, 1–2 cm pločio. Kotas laibas, cilindriškas, pilkšvai rudas ar juosvas.

Lanksčioji alvytė (Helvella elastica) Lietuvos spygliuočių ir mišriuosiuose miškuose nereta, tačiau taip pat išsiskiria neįprastais vaisiakūniais. Jų kepurėlės balno formos ar varpeliškos, 4–10 cm aukščio, 1–3,5 cm skersmens, paprastai laisvais kraštais. Kotas cilindriškas, 4–9 cm ilgio, balsvas, gelsvas ar šviesiai pilkas.

Vieną mikologinę retenybę parodė brolis Kęstutis. Jo namo sklype Kaune ėmė dygti šiaip jau Amerikos žemyne augantys grybai – ravenelio poniabudėlės (Mutinus ravenelii). Spėjama, kad į Lietuvą šių grybų sporos ar grybiena pateko su importuotomis šilauogėmis. Tai išties egzotiškas grybas, gražus, tiesa, labai nemalonaus kvapo, smarve nedaug nusileidžiantis mūsų krašte paplitusiai poniabudei. Jauni vaisiakūniai kiaušiniški, rutuliški, iki 2 cm skersmens, balti, pilkšvi ar gelsvi, su drebučių sluoksniu viduje. „Kiaušiniams“ plyšus į skiautėtą išnarą, išauga 7–9 cm ilgio ir 1–1,8 cm storio, tuščiaviduris, korėtas, karmino raudonio, dažnai išlinkęs ir nusmailėjęs darinys – receptakulis, viršūnėje apsigaubęs tamsiai žaliai rudomis gleivėmis.

Pūstasis gniaužtenis (Rhizina undulata) – neretas pušynų grybas, prisisiurbiantis prie pušų šaknų ir jas parazituojantis. Gniaužtenių vaisiakūniai labai neįprastos formos, tačiau valgomi, jauni atrodo lyg kokie šašai ar kūgiški gūbreliai, vėliau išsiplečia tarsi rudas ar rausvai rudas išsilydęs šokoladas, pasiekia 10 ir net 15 cm skersmenį.

Pusrutulinė humarija (Humaria hemispaerica) Lietuvoje nedažna, bet auga drėgnuose miškuose, ant puveningos dirvos, tarp žolių, todėl retas grybautojas šį grybą pastebi. Humarijų vaisiakūniai nevalgomi, nedideli, 2–3 cm skersmens, rudo, apvalaus dubenėlio formos, perliškai baltu viduriuku.

Drebučių konsistencijos lapienis žiūrytis (Tremella foliacea) taip pat nelabai panašus į grybą, greičiau – į medūzą ar smegenis. Gniužulai nuo 3 iki 12 cm skersmens, raukšlėti, netaisyklingai klostėti, vandeningi, rudi ar rausvai rudi, kartais violetinio atspalvio. Auga ant medžių stuobrių ir šakų mišriuosiuose miškuose. Įdomu, kad šie grybai yra valgomi, kai kuriose šalyse naudojami salotoms pagardinti.

Laibašakis šakenis (Pterula multifida) greičiau jau panašus į kerpes nei į grybus. Auga spygliuočių ir mišriuosiuose miškuose, ant spyglių ir trūnijančių šakelių. Jų vaisiakūniai tarsi krūmai, šakoti, lyg šeriuoti, iki 8 cm aukščio. Šakelės iki 1 mm storio, ochriškai geltonos ar rausvai rudos, atsišakojusios, su smailiais, balsvais galiukais. Kotas trumpas, ochriškai ar rausvai rudas.

Nevalgomas mažasis tampriagrybis (Calocera cornea) – dar vienas keistokos išvaizdos grybas. Maži, tamprūs, cilindro formos, drebučių konsistencijos, kiaušinio trynio geltonumo ar oranžiškai geltonos spalvos jo vaisiakūniai dygsta ant lapuočių medžių kelmų ir medienos.

Bene egzotiškiausiai atrodo žvaigždinai. 2010-aisiais jų pasitaikė aptikti net 3 rūšis. Būdragaidžio rezervate, Anykščių šilelyje, po šimtametėmis eglėmis ir pušimis, ant drėgno, spygliais nukloto dirvožemio augo keli šukiškieji žvaigždinai (Geastrum pectinatum). Jų vaisiakūniai iš pradžių būna uždari, rutuliški ar svogūno formos, vėliau sutrūkinėja į 6–10 skiaučių, 3–11 cm skersmens. Žvaigždutė rusva, žemėta apatine dalimi. Apvalioji dalis 14–20 cm skersmens, su ilgoku kotu, klostuota ir vagota angele, pilkai rudos ar rudai juodos spalvos.

Ukmergės rajono Juodgirio miške, išretintame mišriojo miško kirtime, ant griovio krašto, molingame dirvožemyje augo keliolika tuščiavidurių žvaigždinų (Geastrum fimbriatum). Šio žvaigždino vaisiakūniai taip pat iš pradžių būna uždari, rutuliški ar svogūniški, vėliau sutrūkinėja į 6–10 į apačią užsirietusių, šviesiai kreminės ar balsvos spalvos, plaušuotų skiaučių. Apvalioji dalis 6–18 cm skersmens, bekotė, su kūgine, smailia angele, lygi, balta, šviesiai rudai pilka ar pilkai ruda.

Gleivūnų sistematinei grupei priklausanti rusvoji tubifera (Tubifera ferruginosa) šį kartą savo rausvai rožiniu plazmodžiu apgaubė kerpę, regis, taurinę šiurę, kurios taurelės iš ryškiaspalvio plazmodžio kyšojo tarsi kaminėliai. Šių grybams artimų padarų plazmodžiu vadinamas kūnas – plika protoplazminė masė su daugybe branduolių, visu kūno paviršiumi gebanti net šiek tiek šliaužti ir siurbti vandenį bei smulkučius organizmus.

Anykščių rajone, netoli Traupio augančiame Tumėjos (žmonių vadinamame Paškevičyne) miške pirmą kartą gyvenime teko aptikti liežuvėliškąją grūdmenę (Cordyceps ophioglossoides), kuri auga ant kitų po žeme augančių grybų – elninių laumriešučių. Grūdmenių vaisiakūniai liežuvio ar buožės formos, 4–8 cm aukščio, išplatėjusia, grūdėta, žalsvai ruda, juoda ar rausvai ruda kepurėle.

Mišriuosiuose ir lapuočių miškuose neretai galima pamatyti žalia spalva nudažytos medienos. Tai – paprastojo žaliagrybio (Chlorociboria aeruginascens) grybienos darbas. Tiesa, tik nedaugeliui pasiseka pamatyti mažyčius, ryškiaspalvius, žalius, vos 0,3–0,8 cm skersmens, taurelės, lėkštelės ar dubenėlio formos vaisiakūnius.

Iki 2010 m. nepasitaikė rasti keistų, kastuvėlio, teniso raketės formos, klostėtai raukšlėtos, švelniai ar oranžiškai geltonos spalvos, 3–6 cm aukščio vaisiakūnių. Tačiau 2010-aisiais šalia Ukmergės prie pat autostrados pasodintame maumedyne geltonosios skiauterytės (Spathularia flavida) dygo „tiltais“.

Saugomų grybų radavietės

2010 m. grybaujant ar tiesiog lankantis įvairiuose Lietuvos miškuose pasitaikė pamatyti ir nemažai retų, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų rūšių.

Kislusis piengrybis (Lactarius repraesantaneus) – itin retas didžiulės piengrybių karalijos grybas. Jei ir aptinkamas, tai tik pavieniais egzemplioriais. Kislųjį piengrybį pavyko rasti Troškūnų miško 359 kvartale, o 2010-aisiais – ir Tumėjos miške. Tačiau didžiausia staigmena laukė Butleriškio miško 400 ir 417 kvartaluose esančiame eglyne, kur keliasdešimt kisliųjų piengrybių augo „tiltais“. Nuo kitų piengrybių kislieji skiriasi geltona kepurėle su gauruotais pakraščiais, duobėtu kotu ir chemine sulčių reakcija: perpjovus ar perlaužus ištryškusios baltos kisliojo piengrybio sultys nusidažo melsva spalva. Beje, Suomijoje šie piengrybiai yra labai dažni, noriai renkami ir valgomi sūdyti statinėse.

Į kislųjį piengrybį išoriškai panašus geltonasis piengrybis (Lactarius scrobiculatus). Nuo kitų piengrybių rūšių skiriasi stambiais, geltonos spalvos vaisiakūniais, dėmėtais kotais. Tačiau lengviausia šią piengrybių rūšį atpažinti iš pieniškų sulčių cheminės reakcijos. Perlaužus ar perpjovus vaisiakūnius ištekėjusios baltos sultys greitai tampa geltonos. Geltonieji piengrybiai yra nevalgomi, nes kartumo nepraranda nei nuvirinti, nei kepti, nei sūdyti ar marinuoti. Brandžiuose, drėgnuose Lietuvos eglynuose šių piengrybių aptikta 30-yje vietų. Šį rudenį jų pasitaikė aptikti Ukmergės rajono Juodgirio miške, Anykščių rajono Troškūnų ir Tumėjos miškuose. Juodgiryje išretintame eglyne suskaičiavau net 78 vaisiakūnių grupę.

Piengrybis jautakis (Lactarius volemus) – dar viena „stambiųjų“ piengrybių rūšis, taip pat reta, saugoma. Nuo kitų piengrybių skiriasi stambiais, raudonai oranžiniais vaisiakūniais ir itin gausiomis baltomis sultimis, kurios perlaužus grybą tiesiog laša iš kepurėlių. Dėl šios priežasties Kaišiadorių rajono Kaukinės kaimo gyventojai nuo seno jautakius vadino karvutėmis, rinko ir valgė šviežius ir sūdytus. Po kurio laiko pieniškos sultys papilkšvėja, tampa lipnios, tąsios, įgauna savitą žuvies kvapą. Jautakiai, nepaisant deginančiai karčių sulčių, iškepti svieste ar aliejuje būna puikaus kiek jautieną primenančio skonio, tačiau dėl retumo jų rinkti negalima. XX a.pabaigoje šių piengrybių ėmė sparčiai mažėti. 2010-ai­siais šių grybų teko aptikti Kaišiadorių rajono Kaukinės kaime ir Anykščių rajono Tumėjos bei Zerkiškių (448 kvartale) miškuose.

Raudonkepuris aksombaravykis (Xerocomus rubellus) iš visų skylėtbudinių grybų yra vienas smulkiausių, užauga tik iki 3–8 cm skersmens, tačiau vienas iš spalvingiausių. Nematytą baravykų rūšį 2010 m. aptikau net du kartus Anykščių rajono Tumėjos ir Zerkiškių (448 kvartale) miškuose. Raudonkepuris aksombaravykis iš savo giminaičių išsiskiria aksomiška, ryškiai raudona ar rusvai raudona, išblukusia, rusvai ruda kepurėle, geltonais ar gelsvai žalsvais vamzdeliais. Perpjovus geltonos spalvos trama mėlynuoja. Kotas 3–8 cm ilgio ir iki 2 cm storio, gelsvai oranžinis, žemiau – rausvas. Auga lapuočių ir mišriuosiuose miškuose, paprastai šalia ąžuolų.

Didysis kukurdvelkis (langermanija) (Langermannia gigantea) – retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas grybas – 2010-ųjų rudenį (net 3 vaisiakūniai) išdygo Traupio pagrindinės mokyklos teritorijos želdynuose. Tai vienas iš didžiausių Europos grybų, išauga nuo 10 iki 50 cm aukščio ir 2 m apimties, 3–16 kg svorio. Vaisiakūniai balti, lygiu paviršiumi, pasenę būna gelsvai rudi, suskeldėję į smulkius lopinėlius. Vienas kukurdvelkis gali subrandinti iki 7 trilijonų sporų.

Kuokštinė grifolė (Grifola frondosa) – vienas rečiausių ir įspūdingiausių Lietuvos grybų. 2010 m. rugsėjį prigludęs prie šimtamečio ąžuolo kamieno šis grybas augo Dūkštų ąžuolyne prie pat nutiesto ekologinio pažintinio tako. Grifolių vaisiakūniai milžiniški, iki 20 kg svorio, daugiakepuriai, su netaisyklingos formos centriniu kotu, iš kurio išauga daugybė koto formos atšakėlių, apgaubtų pusiau vėduokliškomis, 4–10 cm skersmens, tamp­riomis, gelsvai pilkomis kepurėlėmis. Sendamos kepurėlės įgauna tamsiai rudą spalvą. Grybai malonaus kvapo, valgomi, tačiau dėl retumo juos rinkti draudžiama.

Kimininė kelmenė (Geoglossum sphagnophilum) – taip pat retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas grybas, kasmet aptinkamas Anykščių šilelyje, Būdragaidžio rezervate, liūne prie Būdragaidžio ežerėlio tarp kiminų. 2010-aisiais išdygo vos du juodi, kuokos ar liežuvėlio formos, 5–6 cm aukščio vaisiakūniai.

Skaisčioji raudonpintė (Pycnoporellus fulgens) auga ant gerokai papuvusios medienos. Vaisiakūniai vienmečiai, iki 10 cm skersmens, oranžiniai, plonoki, šonu priaugę prie substrato. 2010 m. rudenį grybas aptiktas Kaišiadorių rajono Kaukinės miške ir Anykščių rajono Repšėnų miške.

Tikroji raudonpintė (Pycnoporus cinnabarinus) iš kitų kempininių grybų išsiskiria nedideliais (iki 10 cm skersmens) ryškiai oranžiniais vaisiakūniais, šonu priaugusiais prie substrato. 2010-ųjų vasarą ji rasta Anykščių rajono Repšėnų miške ant trūnijančios juodalksnio medienos.

Keturskiautis žvaigždinas (Geastrum quadrifidum) rudenį aptiktas eglynuose ant spyglių paklotės Kaišiadorių rajono Kaukinės miške ir Anykščių rajono Butleriškio miške. Jauni vaisiakūniai rutuliški, uždari, odiškai geltoni ar pilkai rudi, 2–4 cm skersmens. Vaisiakūniui trūkus į 4 nusmailėjusias, pilkšvas, tarsi kojomis į žemę atsirėmusias skiautes, iškeliamas sporas brandinantis kiaušiniškai pailgas, 2 cm ilgio ir apie 1 cm skersmens, melsvai pilkas, vėliau rudas ar beveik juodas kūnelis su gražia angele viršūnėje.

Sigutis Obelevičius, Žurnalas apie gamtą.

Žygimanto Obelevičiaus nuotraukos

 

Informacijos šaltinis: http://ekologija.blogas.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.