Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Bioįvairovė Kai pievos pakvimpa medumi ir… auksavabaliais

Populiarūs

Kai pievos pakvimpa medumi ir… auksavabaliais

Kai pievos pakvimpa medumi ir… auksavabaliais

Nėra nuostabesnio metų laiko nei pavasaris. Vis ilgėjanti diena, aukščiau pakylanti saulė, išraiškinga vyturio giesmė ir nepakartojamas rytmečio kvapas, suvirpinantis visas būties kerteles ir kūno ląsteles. O kur dar vaiski žaluma ir auksiniai pienių laukai, baltais apdarais apsigaubę sodai ar safyrų pribarstyti miškai. Pavasaris – tai metas, kai pievos pakvimpa medumi ir... auksavabaliais. Ir kaipgi be jų? Kaipgi atrodytų prašmatnus, spalvingas pavasario apdaras be paskutinio akcento – auksu tviskančių sagių ir saldaus pievų kvapo, dvelkiančio svaigiu, meilę žadinančiu muskusu? Visa tai – mūsų auksavabalių, pasidabinusių žėrinčiais šarvais ir skubančių papuošti mūsų žydinčio pavasario, nuopelnas.

Nėra nuostabesnio metų laiko nei pavasaris. Vis ilgėjanti diena, aukščiau pakylanti saulė, išraiškinga vyturio giesmė ir nepakartojamas rytmečio kvapas, suvirpinantis visas būties kerteles ir kūno ląsteles. O kur dar vaiski žaluma ir auksiniai pienių laukai, baltais apdarais apsigaubę sodai ar safyrų pribarstyti miškai. Pavasaris – tai metas, kai pievos pakvimpa medumi ir... auksavabaliais. Ir kaipgi be jų? Kaipgi atrodytų prašmatnus, spalvingas pavasario apdaras be paskutinio akcento – auksu tviskančių sagių ir saldaus pievų kvapo, dvelkiančio svaigiu, meilę žadinančiu muskusu? Visa tai – mūsų auksavabalių, pasidabinusių žėrinčiais šarvais ir skubančių papuošti mūsų žydinčio pavasario, nuopelnas.

Vabalai puošeivos

Lietuvoje auksavabaliais yra vadinami net dešimties rūšių plokštėtaūsių (Scarabaeidae) šeimos vabalai. Nors ne visi jie turi vienodai puošnius, auksu tviskančius šarvus, meilės kvapą skleidžia kone kiekvienas. Bene didžiausiu puošeiva galėtume laikyti paprastąjį auksavabalį (Cetonia aurata). Vargu ar įmanoma keliais epitetais nusakyti jo metališkai žvilgančių šarvų grožį. Šių vabalų kūnas smaragdiškai žalias, žėrintis vienas kitą keičiančiais rausvais, gelsvais ar net violetiniais atspalviais, o antsparniai išmarginti baltų žvynelių dėmelėmis.

Mažai puošnumu nusileidžia ir kitos giminingos auksavabalių rūšys, tokios kaip marmurinis (Protaetia lugubris), dėmėtasis (P. cuprea) ar tik retkarčiais į mūsų šalį užklystantys auksiškasis (P. aeruginosa) ir fieberio (P. fieberi) auksavabaliai. Šie dabitos net skrenda antsparnių nepakeldami, o plėviškuosius iškišę pro siaurus plyšius, lyg bijodami apnuoginti savo prastą, juodos spalvos pilvą. Saulėtą dieną jie it kamanės dūzgia tarp augalų žiedų, nektaru gardžiuojasi užkasdami žiedų dulkelėmis. Sunku net patikėti, kad jų „vaikystė“ prabėga niūriuose požemiuose, tarp pūvančių pernykščių lapų ar tamsioje kokio nors lapuočio medžio drevėje.

Štai kaip viskas sutvarkyta auksavabalių pasaulyje – tik vargą išvargęs į padanges pakyli.

Reliktinės gamtos vertybės

Ne visi mūsų auksavabaliai auksiniais šarvais tviska. Kiti tokį vardą, matyt, gavo dėl giminystės ryšių. Nors kai kurie iš jų yra labai svarbūs, saugomi kone visoje Europoje ir įrašyti į Raudonąsias knygas. Vienas iš jų – tai legendinis niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita), kurio išlikimu prieš du dešimtmečius susirūpino visa Europos Bendrija, pagaliau atsipeikėjusi po industrializacijos opiumo. O rūpestis atsirado tada, kai pagaliau suvokta, kad ne tik auksas ir rūmai yra vertybės, kad kur kas didesnės vertybės yra aplinka, kurioje gyvename, oras, kuriuo kvėpuojame, medis, kurio paunksnėje ilsimės. Dar daugiau – buvo suvokta, kad visi šioje žemėje esame surišti viena virvute ir kad tai virvutei nutrūkus gali ir žmonija sau vietos po saule neberasti.

Kaip didžiulė vertybė buvo įvardyta biologinė įvairovė, pradėti kurti planai, kaip ją saugoti ir tausoti. O niūriaspalvis auksavabalis buvo pasirinktas kaip kertinė indikatorinė rūšis, reprezentuojanti visą kompleksą rūšių, susijusių su senais, drevėtais medžiais milžinais.

Mažai tokių medžių išliko ir mūsų krašte. Kadaise šventais laikyti medžiai buvo sukūrenti godaus lietuvaičio krosnyje. Labai retai bepamatysi ir niūriaspalvį auksavabalį, susigūžusį kur nors dar užsilikusio tūkstantmečio ąžuolo drevėje ar karštą vasaros dieną ropojantį medžio kamienu, o dar rečiau – besmaguriaujantį žiedų nektaru.

Pastebėjus jį nesunku atpažinti: stambus (iki 32 mm ilgio) kūnas yra juodos arba tamsiai rudos spalvos, su švelniu metališku žvilgesiu, ant nugaros sudėti antsparniai kur kas platesni už prieškrūtinį (krūtinės dalį, kurioje yra pirmoji pora kojų). Na, o jei kiltų abejonių dėl vabalo tapatybės, beliktų kyštelėti nosį arčiau ir užuosti savitą jo kvapą. Beje, kažkodėl kiekvienam šis kvapas vis kitoks pasirodo: vieniems primena džiovintas slyvas, kitiems – kriaušes, dar kitiems – abrikosus, degutą ar net odinių batų kvapą.

Kitas, dar kuklesnio apdaro šeimininkas aštuoniataškis auksavabalis (Gnorimus variabilis) taip pat yra oficialiai valstybės saugomas kaip beišnykstantis senųjų miškų reliktas. Jo kūnas mažesnis (iki 22 mm ilgio), vientisai juodas, tik antsparniuose švyti keletas baltų dėmelių. Kojos ilgos, kibios, taip pat juodos. Karštomis, saulėtomis dienomis šie vabalai nesidrovi skrisdami antsparnius pakelti ir juodo savo pilvelio parodyti. Retai kam tenka laimė šį juoduką pamatyti, o ir pamatę daugelis tos laimės nė nesuvokia.

Visai kitoks yra didysis žiedų mylėtojas – raštuotasis auksavabalis (Trichius fasciatus). Vasarą pamiškių žolynuose gana dažnai šį gražuolį galima pamatyti tupintį ant žiedų. Į akis krinta geltoni, juodais raiščiais skersai dryžuoti antsparniai, galva ir krūtinė, apaugusios ilgais plaukeliais, dažnai būna apsivėlusios žiedadulkėmis. Į ką jis panašus? Ar tik ne kamanę šis gudruolis mėgdžioja? Žino, kad kamanių daugelis grobuonių vengia, bijo jų gylio, tad ir vabalui kamanių „švarkelį“ užsimetus bus mažiau pavojų.

Metų vabzdys – kvapusis auksavabalis

Nors auksavabaliai atrodo tokie spalvingi, neslapūs, tačiau kiek nedaug apie juos žinome. Siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į vieną ar kitą svarbesnį mūsų faunos vabzdį, surinkti kuo daugiau informacijos apie jo paplitimo ir gyvensenos ypatybes, Lietuvos entomologų draugija kasmet skelbia „Metų vabzdžio“ akciją. Šių metų vabzdžiu pasirinktas vienas iš auksavabalių giminės – kvapusis auksavabalis (Oxythyrea funesta).

Dar ne seniai šis vabalas šiauriau Lietuvos negyveno, o pastaruoju metu entomologų pastebimas visose Pabaltijo šalyse. Sunkiai paaiškinama tokia kvapiojo auksavabalio ekspansija į šiaurę. Gal tai dėl šiltėjančio klimato? O gal tą reikėtų aiškinti genetiniu organizmo pokyčiu, padidinusiu vabalo pakantumą šalčiui?

Nedaug duomenų yra ir apie kvapiojo auksavabalio paplitimą mūsų šalyje, mėgstamiausias buveines, vystymosi ypatumus. Kai kuriose šalyse šis vabalas yra minimas kaip kenkėjas, kurio lervos graužia augalų šaknis, o suaugėliai – žiedus.

Puošnumu ir dydžiu kvapusis auksavabalis gerokai nusileidžia paprastajam auksavabaliui, tačiau vis tiek yra įspūdingas ir nesunkiai atskiriamas nuo kitų vabalų. Jo kūnas paprastai būna apie 1 cm ilgio, juodas su melsvu, rausvu ar žalsvu atspalviu ir metališku žvilgesiu. Viršus apaugęs ilgais, gelsvais, bet retokais plaukeliais, o apačia, ypač krūtinė, daug tankiau plaukuota. Visas kūnas nusėtas baltų dėmelių, sudarytų iš stipriai prigludusių balsvų žvynelių. Senesnių vabalų kūno plaukeliai būna nusitrynę, o dėmelės – ne tokios ryškios.

Išvaizda kvapieji auksavabaliai yra kiek panašūs į kitus du savo giminaičius – gauruotąjį (Tropinota hirta) ir smailiapilvį (Valgus hemipterus) auksavabalius, kurie kai kur dėl savo mažumo ir išvaizdos paprastumo dar vadinami grambuoliukais. Gauruotasis auksavabalis baltų dėmelių ant priešnugarėlės neturi, jo kūno viršus apaugęs tankiais, ilgais ir gelsvais plaukeliais, o priekinių kojų blauzdų išoriniame krašte yra net 3 danteliai. Smailiapilvio auksavabalio priešnugarėlėje yra 2 išilginės briaunelės, o kūno viršus – be plaukelių, patelės pilvelio gale turi ilgą spyglį.

Kvapiųjų auksavabalių lervos vystosi dirvoje, maitinasi pūvančiomis organinėmis medžiagomis ir smulkiomis augalų šaknelėmis. Vasaros pabaigoje specialiuose, iš dirvos grumstelių ir augalų liekanų sulipdytuose kokonuose virsta lėliukėmis, o ankstyvą rudenį – suaugėliais. Tačiau suaugėliai niekur neskuba, patogiuose lopšeliuose praleidžia visą žiemą ir tik kitų metų pavasarį, dirvai įšilus, ropščiasi į viršų.

Ypač aktyvūs kvapieji auksavabaliai būna birželio mėnesį, maitinasi žiedais, nektaru, žiedadulkėmis ir švenčia „tuoktuves“. Kaip tik tuo metu galima užuosti subtilų jų kvapą. Apvaisintos patelės kiaušinius deda į puvenų gausų dirvožemį, komposto krūvas, šiaudais, šienu ar pjuvenomis mulčiuotą dirvą.

Auksavabalių lervos labai panašios į grambuolių – tikrų daržų ir daigynų piktadarių lervas, kurioms puvenose nėra kas veikti, todėl jos ten negyvena. Auksavabalių lervos paprastai būna storos, rubuilės, trumpomis kojomis, o grambuolių priešingai – lieknesnės ilgomis kojomis. Taigi nesumaišykite jų.

Pastebėję kvapųjį auksavabalį, nufotografuokite jį, atkreipkite dėmesį į buveinę, užrašykite datą ir vietovę. Surinksite labai naudingų duomenų apie šiuos vabalus. Informaciją (stebėjimo vietą, datą, buveinę ir nuotrauką) apie pastebėtus auksavabalius siųskite elektronine žinute adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. arba autoriaus vardu adresu: Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, Laisvės al. 106, 44253 Kaunas.

Vytautas TAMUTIS

Romo Ferencos nuotraukos

Kvapusis auksavabalis   Paprastasis auksavabalis

Marmurinis auksavabalis   Aštuoniataškis auksavabalis

Niūriaspalvis auksavabalis   Smailiapilvis auksavabalis

Raštuotasis auksavabalis

 

Informacijos šaltinis: www.naturephoto.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.