Lietuvos arboristikos centras

Font Size

A+ A A-
Straipsniai Populiarūs Bioįvairovė Paaiškino, kodėl nereikėtų šalinti kerpių

Populiarūs

Paaiškino, kodėl nereikėtų šalinti kerpių

Islandine kerpena 300Kerpės – itin saviti organizmai, neretai painiojami su samanomis ar kempininiais grybais. Lietuvoje yra apie 600 kerpių rūšių. Kerpės yra ypatingai svarbūs biologiniai indikatoriai, atskleidžiantys tiek taršos lygį bei pobūdį, tiek kitus aplinkos pokyčius, tačiau norint vertinti aplinką naudojant kerpes, reikia turėti daug žinių apie jas.

Kerpės apibūdinamos kaip simbiotinis darinys, susidedantis iš grybo hifų ir dumblių arba melsvabakterių ląstelių.

„Kerpės „kūnas“ vadinamas gniužulu. Kartais viename gniužule gali gyventi daugiau nei vienos rūšies dumbliai ir grybai“, - kalbėjo ilgametę patirtį turinti lichenologė Jurga Motiejūnaitė.

„Iš pažiūros kai kurias kerpes galima supainioti su samanomis ar kerpsamanėmis, ypač pastarosiomis, juo labiau, kad neretai jos auga panašiose vietose. Priešingai nuo kerpių, samanos ir kerpsamanės yra savarankiški organizmai – augalai, kurie neturi tikrųjų šaknų ir vidinių indų pernešančių vandenį“, - tęsė biomedicinos mokslų daktarė, Gamtos tyrimų centro, Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos vadovė.

Kerpės, kaip ir bet kuris gamtos objektas, yra svarbios ekosistemai.

Mokslininkė pasakojo, kad kerpės dalyvauja ekosistemų maisto medžiagų apykaitoje, dirvodaros procesuose, yra maistas ir prieglobstis didelei įvairovei organizmų – nuo bakterijų ir mikroskopinių grybų iki stambių žolėdžių žinduolių.

„Yra vabzdžių ir vorų, kurie naudoja kerpes kaip kamufliažą – tiek tiesiogiai, susilipdydami namelius iš kerpių dalelių, tiek netiesiogiai – prisitaikydami kūno spalva“, - kalbėdama apie naudą gamtai, pridūrė lichenologė.

Dauguma žmonių mano, jog kerpės daro žalą ir kenkia krūmams, padengdamos pastarųjų šakeles, todėl stengiasi kerpes pašalinti, tačiau anot pašnekovės, kerpės jokiu neigiamu poveikiu nepasižymi.

„Jos tik signalizuoja, kad augimas sulėtėjo ar sustojo, todėl kerpių dažniausiai gausiau ant senesnių kamienų nei jaunų medelių bei ant džiūstančių ar nudžiuvusių šakelių“.

Kalbantis apie dažniausiai aptinkamas ir lengviausiai pastebimas kerpių rūšis mūsų šalyje, J. Motiejūnaitė paminėjo antropogeniniam poveikiui, ypač azoto junginių taršai atsparias geltonkerpes, pilkas lapiškas žiauberių ir joms giminingų genčių kerpes, taip pat miškuose dažnai randamus kai kuriuos kežus bei ypač dažnus ant medžių - putliuosius plynkežius.

„Yra tik vienintelis kerpių apsaugos būdas – išsaugoti tinkamas buveines. Kai kur stambesnėms kerpėms buvo taikoma transplantacija – perkeliant gniužulus į buveines, kur jų nebėra, tačiau tai brangus ir mažai efektyvus metodas, nes per mažai žinoma apie retųjų kerpių ekologinius poreikius bei sąsajas su kitais miško organizmais“, - apie kerpių populiacijų apsaugą kalbėjo specialistė.

Ji taip pat pabrėžė, kad seni miškai yra itin svarbūs kerpėms, nes kai kurios jų niekada neauga jaunuose ar vidutinio amžiaus miškuose. Beveik visos jautriausios miško amžiaus ir struktūros pokyčiams rūšys yra retos ir nykstančios, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą, pavyzdžiui, plačioji platužė, adatiškasis gleivytis, skylėtoji menegacija ir kitos. Kai kurios jau ir išnyko, pavyzdžiui neberandama stambi ir gana įspūdinga glotnioji kedenė, kuri paskutinį kartą buvo rasta 1959 m.

„Beje, daugelis seniems miškams prieraišių kerpių nyksta ir yra saugomos visoje Europoje bei įrašytos į įvairių šalių Raudonąsias knygas“.

Projektas „Aplinkosauga“
Islandinė kerpena. © Linos Gervinskaitės nuotr.

 

Informacijos šaltinis: www.delfi.lt

Copyright © 2019 Lietuvos arboristikos centras. Visos teisės saugomos. Designed by JoomlArt.com. Joomla! yra nemokama programinė įranga, platinama pagal GNU Bendrąją Viešą Licenciją.